Kelerių išmokote skaityti? Kokios buvo pirmosios
savarankiškai perskaitytos knygos?
Mama sakė, kad pats skaityti pradėjau būdamas ketverių.
Išmokti daugiausia padėjo ji, drauge kartodavome iš elementoriaus: „ma-ma mala,
tė-tė ka-la...“ Pramokęs pirmiausia griebiau Jono Basanavičiaus surinktas
„Lietuviškas pasakas“. Viliojo jų keliamas šiurpas: devyngalviai slibinai,
kraujas, burtai, žygdarbiai. Pamenu, skaitydavęs Martyno Vainilaičio, Anzelmo
Matučio ir Sigito Gedos knygeles vaikams, Kosto Kubilinsko eiliuotas pasakas.
Vėliau panirau į sovietinę vaikų prozą: Vytauto Petkevičiaus sukurtus didžiojo
medžiotojo Miko Pupkaus nuotykius, Michailo Iljino „Jungos Mįslučio keliones“ ir
panašias knygas. Skaitydavau daug ir pernelyg nesirinkdamas: tiko ir
suaugusiųjų žurnalai, ir enciklopedijos.
Kada aiškiai suvokėte, kokios literatūros reikia?
Kokie autoriai tapo kasdieniais draugais?
Kokios literatūros reikia, aiškiai nenusakyčiau ir dabar.
Nuosekliai skaitau J. M. Coetzę, V. Peleviną, M. Houellebecqą, būtinai
susipažįstu su šiuolaikiniais lietuvių rašytojais. Papildomą skaitymo programą
pasiūlo knygų klubas, kuriam priklausau.
Kadaise maniau, kad pasieksiu aukščiausią lygį, kai
įsisavinsiu M. Proustą ir J. Joyce’ą. Vėliau supratau, kad tokie laimėjimai
prasmingi tiek, kiek įkvepia nesustoti, augti, domėtis. Dar manau, kad žmogui
labai naudinga nuolat skaityti poezijos.
Tai ir pakalbėkime apie poeziją. Apie jos naudą
žinote ar supratote iš asmeninių patirčių? Ir kokia gi ji? Beje, nauda skamba
labai nepoetiškai. Ar verslas gali ją pavyti?
Pats esu patyręs, kaip poezija akimirksniu perkelia protą
iš rūpesčių pasaulio į pakylėtą ir įgalinančią būseną. Rimas ir ritmas,
metaforos ir žodžių žaismė sustiprina organizmo imunitetą ir nuspalvina sapnus.
O verslas būna poetiškas tiek, kiek atitinka šio graikiškos kilmės žodžio
prasmę.
Ne šiaip pradėjau pokalbį nuo skaitymo, literatūros,
poezijos. Gyvename keistais laikais, kai universitetai virsta profesinėmis
mokyklomis, o universalusis išsilavinimas, ypač humanitarinės disciplinos, lyg
tyčia nyksta.
Manau, ir dabar įmanoma siekti abiejų gėrių – įgyti amatą
ir universalųjį išsilavinimą. Jei aplinkiniai universitetai virsta amatų
mokyklomis, lavintis ir ugdytis žmogui tenka kitur. Galimybių apstu, jei yra
noro, o norai kyla iš vaikystėje persmelkusių vertybių. Pasaulyje sparčiai gausėja
žmonių, jų vertybės skiriasi, bet prasilavinusiųjų taip pat daugėja, ne mažėja.
Be vargo atrandu, su kuo aptarti Romainą Gary ar drauge paskaityti Platono
„Faidoną“, pasiginčyti dėl Giacomo Puccinio „Triptiko“ ar naujausio Pedro Almodóvaro
filmo.
Ar medikui derėtų studijuoti ir mitologiją, teologiją?
Studijuoti, ko gero, nebūtina. Medikui pakaktų ugdyti
intuiciją, skaitant Viljamą Šekspyrą arba Roberto Bolaño. Augustinas irgi
praverstų.
Kas jums asmeniškai yra įdomus, išprusęs žmogus?
Man įdomūs ir neišprusę žmonės. Kiekvienas žmogus įdomus
savaip. Išprususieji mane žavi ir įkvepia.
Kodėl ėmėtės užrašinėti kitų mintis ir jas
versti knygomis?
Kadaise rašydamas linkau dėstyti savo mintis, bet palengva
pastebėjau, kad jos nėra itin gilios ar originalios. Tuo pat metu pradėjau užrašinėti
pokalbius su įvairiomis šio bei to pasiekusiomis asmenybėmis ir kelti tokius tekstus
į tinklaraštį „Maratono laukas“. Patyriau, kaip per interviu su pašnekovu ne
tik dalijamės žiniomis ar mintimis, kalbantis gimsta naujų minčių ir jausmų.
Įsitraukiau, ėmiau bendradarbiauti su žurnalu „Rīgas laiks“. Per penkiolika
metų išleidau keturis interviu rinkinius lietuviškai ir tris anglų kalba.
Tikiu, kad tie pokalbiai mane pavertė geresniu žmogumi, todėl drįstu siūlyti
juos skaityti savo vaikams, artimiesiems, bičiuliams ir visiems, kam įdomu.
Ar galėtumėte paminėti žmones ir jų išsakytas
mintis, tapusias ne tiesiog įdomia informacija, bet atradimu ar sumaištimi,
privertusias labai nustebti ar tiesiog ilgai pasėdėti tyloje?
Taip nutiko su Algiu Mickūnu – pažintis atvėrė smalsią,
daug patyrusią asmenybę, linkusią mėgautis mąstymu ir skatinti diskusiją.
Pribloškė jame derančios priešingybės: kuklumas, visiškai nesureikšminant savęs
paties, ir kietas didžiavimasis klausimais, ieškant į juos atsakymų. Dar Algiui
lieku dėkingas už lakonišką jo išmintį „Yra daugiau!“ Nes visada yra daugiau.
Kiekvienas žmogus įdomus ir kiekvienas pokalbis svarbus
skirtingai. Galėčiau išpešti atradimų iš visų 87 interviu, sudėtų į keturias
lietuviškas knygas, tačiau čia paminėsiu tik gyvus Mariaus Čepulio svarstymus
apie materijos mainus, Davido Eaglemano paaiškinimą, kodėl mes sapnuojame,
Irenos Veisaitės pamokymus apie ideologizacijos siaubą, Marinos Abramovič budistines
įžvalgas, Kazimiero Seibučio mintis apie žinios turinį, Omaro Perezo
įsitikinimą dėl sąmonės visaesybiškumo, Jonathano Haidto prognozes apie
praktinę dirbtinio intelekto naudą, Gerardo Beltrano požiūrį į metaforos
gyvybę, Robino Hansono užmojį išlikti užšaldytose smegenyse, Vivianos Sjodklett
išpažintį apieseksoterapeutės karjerą ir Christopho Shaeferio paaiškinimus apie
fizikinę Visatos prigimtį.
XVII a. René Descartes’as, ištaręs Cogito ergo
sum, tarsi perdėliojo ne tik filosofijos epicentrus, bet ir žmogaus, kaip objekto
ir subjekto, suvokimo ribas. Paprasčiau tariant, taip įsiūbavo abejonių laivą,
kad mes iki šiol negalime atsakyti, kas yra žmogaus egzistavimo pagrindas. Kaip
jūs – ir medikas, ir rašytojas – tai apibrėžtumėte?
Žmogų nuo protingų gyvų būtybių ir robotų skiria bent keli
dalykai. Svarbesni iš jų man yra šie: besąlyginė meilė, gebėjimas nenuspėjamai mąstyti
ir humoras.
Man taip pat imponuoja šie gebėjimai. Kodėl tad
žmogui taip labai prireikė dirbtinio intelekto? Regis, šiam visai nebūdinga (ir
turbūt niekada nepasiektina) tai, ką išvardijote.
Žmogus – mįslingas tvarinys, tąsomas prieštaringų impulsų.
2019 m. kurdamas filmą „Trejetas“, panašų klausimą uždaviau Vytautui
Landsbergiui ir jis iškart atmintinai padeklamavo Balio Sruogos išverstą
Heinricho Heinės eilėraštį apie taip klausinėjantį kvailį, laukiantį jūros
atsako.
Dėl dirbtinio intelekto ginčijasi net daug sekėjų turintys
išminčiai. Vieni teigia, kad jau peržengtas slenkstis ir žmonija neišvengiamai
juda į pražūtį, nes galingojo sintetinio proto siekiams mes tikrai
nereikalingi. Likę kokie penkeri metai. Kiti sako, kad dirbtinis intelektas
sugrąžins vergvaldystę ir kiekvienas žmogus jau netrukus galės mėgautis aibe
nebrangių virtualių talkininkų. Dar yra optimistų, manančių, jog superintelektas
atstos pasaulinę vyriausybę su dieviškomis vertybėmis. Karų nebesugeba sustabdyti
nei Jungtinės Tautos, nei Jungtinės Amerikos Valstijos, o pacifistinis
dirbtinis intelektas juos nutrauksiąs akimirksniu.
Kadaise, dar Antikoje, buvo sumanytas toks
dalykas – deus ex machina. Nėra paaiškinimo, nėra sprendimo, bet šast scenon
koks „dievukas“ ir viskas nutinka. Regis, to tikimasi iš DI? O ką manote apie
tai, kad kiekvienas plaukas ant mūsų galvos yra suskaičiuotas ir nenukris be
Dievo valios?
Suvokti išties nelengva, kaip protingėja dirbtinis intelektas
ir kokios jo ribos. Kol kas nuostabių rezultatų jis pasiekia mėgdžiodamas žmones,
kai itin sparčiai naršo internete ir gan taisyklingai dėlioja žodžius į
sakinius ir pastraipas. Tačiau algoritmai jau sugeba ir įspūdingesnių dalykų:
sprendžia erdvinius uždavinius, taiso programų klaidas ir pan. Ko gero,
gyvenimas pasaulyje su dirbtiniu intelektu smarkiai pasikeis.
Kai kas vis dar mėgsta pasiginčyti ir dėl žmogiškos valios
laisvės. Daugelis fizikų mano, kad šioje
Visatoje viskas jau nulemta, nes nuo Didžiojo sprogimo tęsiasi domino kauliukų
grandinės griūtis. Kiti bergždžiai klausinėja, kas yra už Visatos ribų arba kas
dėjosi prieš Didįjį sprogimą.
Šiaip ar taip, žmogui su kaupu atseikėta laisvės dirbti
dieviškos valios lauke. Abejojantieji gali užleisti kaimynui vietą autobuse ar eilėje
prie kasos ir įsitikinti, kokia stipri geros valios galia.
Darbas darbu, bet kūryba – visai kas kita, čia
jau ne valios, o bendradarbiavimo sritis. Jei jus pakviestų strateguoti Lietuvos
kultūros politiką, kokius prioritetus išskirtumėte? Ir kodėl Kultūros ministerija,
švelniai tariant, yra net ne portfelių dalybų objektas?
Kultūros ministeriją galima ir panaikinti, tragedija dėl to
neištiktų. Argentiniečiai 2024 metais panaikino ministeriją, nurėžė daug
finansų kultūrininkams. Nukentėjusieji, aišku, piktinasi, o labiau atjunkusieji
nuo viešojo biudžeto spenio prognozuoja meno kūrėjų proveržį. Laisvoje terpėje
nelieka konjunktūrinio šlamšto, atsisijoja mėgdžiotojai ir vidutinybės, o
vertingi kūriniai vis tiek prasimuša į pasaulį. Lauksime argentinietiško Nobelio.
Svarbu pastebėti skirtį tarp kultūros, jos politikos ir
vadybos. Savo ausimis girdėjau, kaip anuometė ministrė, paklausta, ką ji
laikanti kultūra, nesugebėjo atsakyti, nors vadovauti Kultūros ministerijai
norėjo. Man įdomesni ne kultūros politikos, o pačios kultūros prioritetai. Čia
strategiškai teikčiau pirmenybę sutvarkytai aplinkai, tarpusavio pagarbai,
kalbos puoselėjimui. Manau, kad turime siekti vaikščioti švariais šaligatviais,
važinėtis lygiais dviračių takais, vairuoti neduobėtomis gatvėmis, sparčiai tvarkyti
buitines ir architektūrines atliekas, mandagiai susėsti prie stalų ir pagarbiai
diskutuoti, išmokti skaityti ir suvokti tekstus bent gimtąja kalba. Paskleidus
tokią kultūrą, aukštieji menai suklestėtų savaime, nes juos paskatintų masinė
paklausa.
„Nemuno“ komanda jau daug metų stengiasi pasakyti,
kad tik sąmoninga kiekvieno žmogaus
pastanga save prusinti, ugdyti, šviestis yra būtinoji gyvenimo dalis, nes
kitaip – kas? Nejaugi tik valgis, mankšta, grybavimas ir krepšinis? Kita
vertus, šiais persisotinimo laikais kultūros ir meno žiniasklaida – reikalinga?
Pritariu požiūriui, kad sąmoningas prusinimasis pakylėja
žmogų ir nuskaidrina gyvenimą pagrybavus, pavalgius ir pasimankštinus.
Krepšinis, be abejo, yra scenos reiškinys, tik perdėm tiesmukai supriešinantis
žemuosius gaivalus. Mano skoniui patrauklesnė lengvoji atletika. „Nemunas“ gyvuoja,
nes yra reikalingas. O kiek dar ir kokios kultūros ir meno žiniasklaidos reikia
Lietuvai? Šį klausimą tinka užduoti ne kultūros ministrui, bet patiems sau.
Dėkoju už atsakymus. Buvo lakoniški ir
nedaugžodžiaujantys. Turbūt pačiam būtų sunkoka su panašiu pašnekovu?
Noriu jums pacituoti vieną eilėraščio ištrauką
iš Tao Juanmingo, kuriuo ir atsisveikinsiu:
Ačiū, bet toks iš prigimties / darau tik tai,
kuo tikiu / ieškot lengvesnio gyvenimo / galėjau ir aš, tačiau / išdavus tai,
kas esi, / jokio kelio nebėr, ar ne?
Ačiū, Erika. Gražu ir teisinga. Prie aukščiau paminėtų autorių
būtinai pridurčiau latvį Imantą Zieduonį. Dar mokykloje į rankas pakliuvo jo eilėraščių
rinkinys „Skrajūnas akmuo“, išverstas Alfonso Maldonio. Nuo tada laikau tą
knygelę ranka pasiekiamą:
„Visų sunkiausia nešti save. / Baisu netekti jėgų. / Tąsyk
mus velka tiktai valia / Kaip šapą skruzdė taku.“
Interviu parengtas susirašinėjant elektroniniu
paštu. Klausinėjo Erika Drungytė. Pokalbis išspausdintas žurnalo „Nemunas“ 2025
m. sausio mėnesio numeryje. Nuotrauka Miglės Dilės.
Internete neplatintų mano pokalbių su įvairiais mąstytojais rasite popierinėse knygose "Gyvenimas jų žodžiais", "Pasaulis jų akimis", "Laiko juosta jų žvilgsniais" ir "Begalybė jų mintimis". Šiuos interviu rinkinius leidyklos kainomis užsisakysite www.sofoklis.lt
Pranešimai
