2020 m. kovo 29 d., sekmadienis

Miltiadas: „Kreipsimės į protingiausią žmogų pasaulyje“


Tokiu atveju - tik laiškas. Pliurpalai nebegelbsti.

Bet gyvas pokalbis paveikesnis.

Gyvas - tiesa. Ir su kuo dabar gyvai pasikalbėtum?

Tai gal - telefonu? Raštas filtruoja niuansus.

O telefonas visada sugedęs. Pasakai, ką jauti, o anas išgirsta, ką jis jaučia. Prasmė išsikreipia. Čia tau - nebe niuansai.

Sutinku.

Tai papilstyk ir sėsk prie darbo.

Tvarkoj. Pasiruošęs.

Į sveikatą. Pradėkim nuo to, kam rašome?

Manau, valdžiai.

O kas mūsų valdžia?

Prezidentas. O gal - Ministras Pirmininkas? Žinau - rašykim Valstybės Gynimo Tarybai.

Kas ją sudaro?

Prezidentas, Ministras Pirmininkas, Seimo pirmininkas, Gynybos ministras ir Kariuomenės vadas.

Tai kuriam rašytume?

Visiems bendrai.

„Miela Gynimo Taryba...“ Lyg kokiai damai... Ir dar sulipdytai iš penkių vyrų. Netinka.

Tai kiekvienam atskirai?

Tą patį? Žemas lygis. Taikykim aukščiau.

Į Briuselį?

Dar aukščiau.

Trumpui? Tik jis nieko neskaito.

Chmm... Šitą perskaitytų. Blogiau, kad jis - svetimos valstybės vadovas. Kvepia išdavyste.

Mes gi sąjungininkai.

Tai va, prasideda diplomatijos vingrybės, interpretacijos. Netinka.

Popiežiui? Dalai Lamai?

Matai, neaišku - kuriam. Netinka.

Noamui Čomskiui?

Neblogai. Kreipsimės į protingiausią žmogų pasaulyje. Vardink visus kandidatus.

Roberto Calasso, Slavojus Žižekas, Džiordžio Agambenas, Peteris Sloterdijkas, Džonas Ellis, Antonio Damasio, Danielis Dennettas...

Perdėm materialistiški ir ideologizuoti. Rask dar laisviau mąstantį kūrėją, gal menininką.

Tarantino, Pelevinas, Akuninas, Houellebecqas... Ganelinas, Koršunovas, Landsbergis... Hockney, Khržanovskis...

Perdėm komerciški.

Handke, Coetzee...

Stop. Džonas Maksvelas tinka. Tarpkultūrinis nobelistas, humanistas, veganas. Baltas vakarietis, uostęs Oriento. Politiškai nekorektiškas. Autistiškas. Geresnio nerasim. Papilstyk dar.

Angliškai rašyt? Bus gėda...

Rašyk lietuviškai. Drąsiai, laisvai. Nuneši išverst Užgiriui ar dar kam nors. Jei vertimas klius, pataisysim. Būk sveikas!

Ačiū. Tai pradedu: „Brangus pone J.M.Coetzee, Kreipiamės į Jus, protingiausią pasaulyje žmogų, šios baisios...“

Stop. Nesimeilink. Be superlatyvų.

„...į Jus, protingą pasaulio žmogų...“?

Nekvailiok. Sakiau gi, rašyk - „laisvai mąstantį kūrėją“.

„...Kreipiamės į Jus, laisvai mąstantį kūrėją, pandemijos laikais ieškodami autoriteto, kuriuo pasikliautume.“

Neblogai. Dabar suformuluok problemą.

„Esame du laisvieji radikalai, įstrigę priešingose pozicijose: pusamžis...

 Kultūrtrėgeris.    

  „...pusamžis kultūrtrėgeris, keliantis gyvybę aukščiau kitų vertybių, ir ilgaamžis cinikas, diegiantis keistą visų formų medžiagos lygybės principą.“

Išbrauk „keistą“.

Gerai.

Dabar susikaupk. Ir įpilk dar. Negailėdamas. Taip.

Rašyk: „Žmoniją puola virusas, tokia negyvosios medžiagos apraiška, verčianti gyvuosius negyvėliais. Akivaizdu, kad naikindamas gyvąją materiją virusas didina negyvosios kiekį, tokiu būdu menkindamas jos vertę: pinga nafta ir auksas, akcijos ir pastatai, meno kūriniai ir saulėtekiai. Tarpininkaudamas vertės mainuose, virusas atkreipia graikų ir barbarų, vyrų ir moterų, laisvųjų ir vergų dėmesį į paprastą nuokrypį: gyvosios materijos vertė - pastovus dydis, o negyvosios - kintamas. Manome, jog tik ištaisiusi šį vertės suvokimo nuokrypį žmonija pasipriešins virusui.“

Į sveikatą. Tęsk iš naujos eilutės: „Brangus pone Coetzee, prašome Jūsų, ypač įkvėpti „Gyvulių gyvybių“...

„Gyvulių“, ne „Gyvūnų“?

Nepertraukinėk. Jam gi siųsim angliškai - „The Lives of Animals“, o lietuviškai madingiau skamba „gyvulių“.

Taigi, „Prašome Jūsų... paremti kurį nors požiūrį...“ Ne, paramos neprašykime, bus geriau - „išspręsti mūsų ginčą.“ Taškas.

Toliau - „Miltiadas skelbia, kad gyvastis nėra didesnė vertybė už duoną arba knygą. Neteigdamas, kad gyvybė nėra vertingas reiškinys, tačiau laikydamas, jog gyvos būtybės verte nepranoksta kitų gamtoje egzistuojančių materijos formų, jis taip pat pastebi, kad gyvųjų esybių vertė svyruoja panašiai kaip ir negyvų objektų. Medis žmogaus požiūriu tampa vertingesnis grybą, roplys už kirminą, žinduolis už paukštį, primatas už vabzdžiaėdį. Žmonės tarpusavyje yra visiškai lygūs, nepaisant skirtingos rasės ar kilmės, tačiau atidžiau įsižiūrėję matome, jog vaisius dažnai būna vertingesnis už embrioną, moteris už vyrą, jaunuolis už senį.“

Dabar - dėl Švedijos. „Žinodami, kad Jūs, dukart neatvykęs į Angliją atsiimti savo „Bookerių“, pagerbėte Stokholmą dalyvaudamas Nobelio premijos įteikimo ceremonijoje, drįstame atkreipti dėmesį į švediškojo ir britiškojo pandemijos įveikos modelių skirtumus, grindžiamus kaip tik aukščiau išdėstytais principais. Britai, kaip ir dauguma kitų europiečių, pakluso medikų šauksmui, praktiškai perduodami jiems valstybės valdymo galias, tuo tarpu Švedija, viena artimiausių meritokratijai oligarchinių demokratijų pasaulyje, nors ir prisidengusi monarchijos šydu, atkakliai puoselėja išmintingą požiūrį: senoliai privalo saugotis, o visuomenė jiems padėti. Tokia laikysena neiškelia gyvybės išsaugojimo kaip svarbiausio karalystės prioriteto, palikdama laisvę vertinti kitas materijos ir sąmonės žaismės apraiškas.“

Na, kaip skamba?

Skamba visai intelektualiai, stinga nebent diskurso ir hermeneutikos.  

Nesišaipyk. Iš naujos eilutės: „Miltiadas tiki, kad ši drąsi ir sąmoninga strategija tinka Vakarų demokratijoms ir Rytų diktatūroms užbaigiant karantino suvaržymų kančias. Tuo tarpu Ignas dėl siaurų asmeninių interesų, susijusių su jaunystės sentimentais studijoms Vilniaus Universiteto Medicinos fakultete, teikdamas pirmenybę gyvybių apsaugai nuo viruso, aklai įsikibęs laikosi susirgimų amplitudės mažinimo visuomenės gerovės bei laimės sąskaita plano.“

Kvepia gyvulių ūkiu.

Nekvepia. Esmę išdėstėm. Dabar pats pabaik.

Gerai. „Tikėdamiesi verdikto mūsų ginče ir pagarbos ne tik gyvųjų būtybių, bet ir mineralų bei kitų neorganinių junginių, o taip pat ir virusų esaties tikrovei, keliame vitamino C ir spygliuočių eliksyro kokteilio taures į Jūsų sveikatą, maloniai prašydami suteikti teisę parašyti scenarijų ir sukurti meninį filmą pagal Jūsų 2003 m. nobelistinę paskaitą "Jis ir Jo žmogus. Linkėdami laimės...“   

Teisingai. Na, į Coetzee‘ės sveikatą.

Būkim sveiki.

2020 m. kovo 25 d., trečiadienis

Aischilas: „Gerai, laukiu trilijono“

Ačiū, kad atbėgai. Jaučiu, kaip imu nupušt.

Pats nebėgioji?

Žmona neišleidžia: „Virusą parneši.“ Nors tokioje saulėkaitoje ar ilgai tas virusas ore išgyvena?

Nežinau. Jis gi negyvas. Esu girdėjęs, kad net vandenį iš upės, palaikius saulėje valandą skaidriame butelyje, galima drąsiai gert.

Maniškei nepaaiškinsi. Sandėliuką panaikinom, dukrai kambarį įtaisydami. Trepsėčiau ten dabar. Vietoje, bet pulsą pakelčiau.

Eiliuoji?

Klampiai. Vos palengvėja, bet neprasimušu. Nebent tokius:

Negyvas virusas - lyg ledas, lyg akmuo
Paklojo vyrą nė nesusimąstęs.
Taip karštą vasarą dangaus vanduo
Sušalęs kirto mirtinais kiaušinių kąsniais.

Nebėr poeto. Stovi traukinys...
Bejėgis daugtaškis nebyliai klausia,
Kada pavargęs nuo pasaulio kankinys
Pavers bereikšmius tauškalus prasminga pauze?

Ei, čia gi tik pauzė! Ir gal išties prasminga...

Nežinau. Negirdžiu jokio plano. Kiek truks karantinas? Gal tu žinai?

Niekas nežino. Mėnesį - du - tris. Gal ilgiau?

Nežinau, kaip šitiek atlaikyt. Ir kokia prasmė? Moki paaiškint?

Kreivę lyginam. Kad visi ligoniai tilptų į reanimacijas.

Tiek aš suprantu. Mūsų sveikatos sistema paliegusi, nepatemptų daugiau sergančiųjų, todėl visi sėdim karantine. Bet koks planas? Kas nors stato ligoninę?

Žmonės grįžta, juos prilygina virusams. Dėl ko? Idant išgelbėtų kitus žmones, kuriuos paskui vis tiek prilygins virusams. Žodžiu, virusai - tai mes.

Viskas greit keičiasi, visi kiek sutrikę. Normalu.

Nenormalu! Jeigu planas - pusantrų metų laukti vakcinos, kas tiek atlaikys?

Atlaikysim, mes gi visko matę. Dirbi?

Tyčiojiesi? Žinai, kokios mano pareigos?

Pasakyk.

Plėtros projektų vadovas. Tik darbuokis!

Na, taip…

Žmona - ministerijoje vyriausioji specialistė. Nuotolinių būdų jai niekas neparuošė, tai pilietiškai karantinuojasi: žiūri “Kino pavasarį” ir viruso bijo. Vaikai per diskordą mokosi, o aš sienom lipu. Savininkas pažadėjo neatleisti, kol bankas sąskaitos neištuštins. Paprašė kreditą nukelti, tai ten tik pagrasino už tokias šnekas reitingą sumažinti. Porą mėnesių gal pratemps, o tada...

Centriniai bankai įlies trilijonus.

Šūdmala: trilijonai iš dangaus - visiems užteks. Kur logika? Pristigai pinigų - atsispausdini? Gerai, lauksiu trilijono. Tu bent įkerti, koks tai skaičius?

Tūkstantis milijardų.

Aš, jeigu rimtai, ir milijono nesuvokiu. Baisiausia, kad nėra plano. Jaučiu, kad sistema persiformatuoja, o į ką - nenutuokiu. Ir vaikams paaiškint nemoku.

Sistema periodiškai persiformatuoja jau gal 100 000 metų. Bėgam rytoj ilgą - krantine pasikarantinuosim. Sugalvosim ką nors.

Neišleis. Sako, telefonus trekina, baudos, areštas...

O tu pabėk be telefono. Kaip Domertas. Dviese saulutėje apsuksim ratą - jokios žalos. Vilniaus maratonas įvyks, pamatysi. 

Maniškei valdininkei neįrodysi. Dabar ji - mano bankininkė. Šiukšles išnešu ir - atgal. Eisiu jau, susirašom kaip nors...

2020 m. kovo 22 d., sekmadienis

Miltiadas: “Neimkite galvon, ką sako jaunimas“



Eik vidun, nestovėk. Įkišk raktą spynon, duryse laikau, bijau pamest - paskutinis. Duokš maišus, oi kiek čia visko...

Atnešiau šaldytų daržovių, makaronų, dezinfekcinio skysčio, knygų...

Nereikėjo, visko prisitempiau. Antradienį už du šimtus prisipirkau. Rekordas.

Nevaikščiokit po miestą, karantinas.

Karantinas, sakai. Žinai ką reiškia tas žodis?

Ne.

Keturiasdešimt dienų. Nuo itališko quarante. Tiek laikydavo uoste atplaukusį iš užjūrių laivą, įtarę, kad atplukdė kokį užkratą. O aš užsienin jau keturiasdešimt metų kojos nekeliu. Koks man, sakyk, karantinas?

Galit užsikrėst nuo kitų. Vyresni sunkiau serga ir dažniau miršta.

Gąsdini?

Rūpinuosi.

Gąsdini. Negerai. Nors mane kuo pagąsdinsi? Dvidešimčia, o gal jau daugiau, metų viršijau Lietuvos vyrų amžiaus vidurkį. Galiu krist kiekvieną sekundę be jokio viruso. Jei užsikrėsčiau virusu ir padėčiau šaukštą, prirašytų skambiai prie aukų, o man gal tiesiog laikas atėjo? Ką? Gal panorau taip iškeliaut?

Jūs mums reikalingas.

Aš ir nedingsiu. Nesulauktum. Yra tvermės dėsniai. 

Tik tu turėjai galvoje, kad aš reikalingas gyvas. Va toks. Taip?

Taip, aišku.

Tau aišku... Visiems jums viskas aišku. Negalvoji. Kuo gyvybė vertingesnė už kitas kategorijas?

Mes gi žmonės. Norim gyvent.

Žmonės yra kas kita... Beje, per kažkokį „žmonės cinema“ vakar „Trejetą“ pažiūrėjau. Neblogai. Stipriam trejetui. Net pagalvojau, kad stengiesi mąstyt.

Ačiū.

Bet kad nemąstai. Ar vienas žmogus vertingesnis už kitą?

Ne.

Neskubėk. Ar žmogus vertingesnis už gorilą? O už pelėdą? Ryklį? Už slieką? Atsakau: „Taip, vertingesnis.“ Kas kalba kitaip, meluoja.

Varom toliau. Vertingesnis čia yra ne žmogus, o sąmonė. Va, Deivydas Čalmersas aiškiai sako: „Sąmonė yra tokia pat pamatinė kategorija, kaip laikas arba erdvė.“

Gražu. Tačiau sąmonės nėra be gyvybės.

Įžūlus teiginys, bet palikim taip. O gyvybė be sąmonės yra?

Aišku, yra.

Apstu! Visi entuziastai karantinininkai dar gyvi, bet jau pusiau sąmoningi.

Turėjau galvoje...

Patylėk. Kalbėjausi vakar telefonu su bičiuliu. Sako: „Atsisveikinau su anūkais visam laikui.“

Per skaipą galima bendraut.

O paglostyt?

Karantinas kada nors baigsis.

Va! Kada nors. Laikas. Laikas yra pamatinė kategorija, o gyvybė - ne. Nepaisant to, ji dabar iškelta virš laiko ir sąmonės.

Pats išsiaiškinai su Meškiu ir Daujotyte, kad virusas negyvas. O koks galingas. Tai, sakyk, kodėl civilizacija šitaip rizikuoja, kad aš likčiau gyvas? Nors ir supančiotas karantino.

Dėl civilizacijos gal persūdot?

Norėčiau klysti. Prisimeni, kas po Rugsėjo 11-osios dėjosi?

Viskas grįžo į vėžes.

Tik vandens į lėktuvą neįsineši. Prietaisai ištobulėjo, aptinka menkiausią parako kruopelę kišenėj, o vandens - neleidžia. Nes tokia tvarka. Nesąmonė?

Taip patogiau.

Taip. Kam nors patogiau. Taip ir dabar - jaunimui patogiau, kad prisidengę seniais suktų savo nesąmones. „Rigas laiks“ kadaise nekalbindavo jaunesnių nei šešiasdešimties. Ir teisingai. Nereik imt galvon, ką jaunimas sako.

O jums neatrodo keista, kad balsuoti galima tik nuo aštuoniolikos, bet iki mirties? Gal vertėtų ir iš senolių atimt rinkimų teisę?

Išgraužk. Mūsų daugiau.

Gerai, keliauk į savo karantiną, o aš susidėliosiu tavo dovanas ir - ristele savo takais. Pavasaris, ultra violetas geriausiai dezinfekuoja.

Neikit niekur, prašau. Atnešiu visko, tik parašykit. Skaitykit Peleviną.

Gerai, gerai, neaiškink. Kiaušinis vištą mokys... Keliauk pas savo gyvybės entuziastus.

Laimingai!

Ė, kur mano raktas? Girdi? Išleisk tučtuojau!

2020 m. kovo 19 d., ketvirtadienis

Kati Hiekkapelto: „Suomijoje maištauti paprasta“



Pradėkime nuo pradžių. Iš kur taip gerai pažįstate policijos virtuvę?

Iš pačios policijos.

Kaip tai?

Dar nebuvau nieko išleidusi, rašiau pirmąjį romaną...

„Kolibrį“?

Taip. Tada kreipiausi į Oulu miesto policijos poskyrį elektroniniu laišku: rašau knygą, noriu tapti detektyvų kūrėja, man reikia suprasti, kaip gaudote nusikaltėlius. Sulaukiau atsakymo iš komisaro, jis paskyrė pareigūną, šis pavedžiojo po nuovadas, viską ten aprodė ir paaiškino. Iškamantinėjau, kiek tilpo. Susirašinėjome toliau, per jį susipažinau su kitais tyrėjais, išmaniusiais visokių svarbių smulkmenų.

Žodžiu, šitaip. Dar neblogai asmeniškai pažįstu porą Helsinkio policijos darbuotojų: vienas patruliuoja gatvėse, kitas tiria žmogžudystes.

Vertingi ryšiai. Esate kilusi iš Oulu?

Taip. Gyvenau saloje netoli jo.

Paskui, rašydama trečiąją knygą - „Klajūnus“, užsimojau šį tą išsiaiškinti Serbijos policijoje, ir tai jau nebuvo taip paprasta. Teko net triskart ten nuvykti, kol pasiekiau ko norėjau.

Pasirodėte atkakli.

Na, tiesą sakant, keliaudavau ten ne vien dėl romano ir policininkų. Esu gyvenusi Serbijoje, turiu ten aibę draugų, tai suderindavau keletą tikslų. Bet su tenykščiais policininkais turėjau vargo.

Tikiu. Ir tai - visi jūsų ryšiai su teisėsauga? Ką studijavote?

Mokiausi menų mokykloje, universitete studijavau specialiąją pedagogiką. Esu kvalifikuota mokytoja vaikams su ypatingais poreikiais: turintiems negalią ir panašiems.

Dirbote su jais?

Taip, dešimtį metų. Tik paskui tapau rašytoja.

Aišku.

Rašiau nuo vaikystės, tik nemaniau iš to gyventi.

Esate išleidusi tris detektyvus, ir visi jie išversti į lietuvių kalbą. Turbūt netinka klausti, kaip tampama rašytoja. Manau, tai nepaaiškinama. Bet gal galiu paklausti jūsų, kaip tampama kriminalinių romanų kūrėja?

(Juokiasi) Man regis, tai nė kiek ne lengviau paaiškinti. (Juokiasi)

Man svarbiausia rašyti. Kriminaliniai romanai yra antrinis dalykas. Pavyzdžiui, dabar kuriu kai ką visiškai kitokio. Tiesiog anuomet sugalvojau „Kolibrio“ siužetą, parašiau, išleidau. Tada parašiau tęsinį. Paskui - dar vieną knygą. 

Man atrodo, kad skaitydamas jūsų kūrybą pajuntu giluminę autorės paskatą, užčiuopiu jos vertybes. Juk jūs trokštate išgydyti pasaulį, ar ne?

(Ilgai juokiasi) Gal jau esu per sena lakstyti į demonstracijas. Lieka rašyti knygas. (Juokiasi)

O anksčiau eidavote demonstruoti ir piketuoti?

Aha.

Galėjote pakliūti teisėsaugai į nagus ir pasisemti patirties savo romanams.

Aaaa, žinote, Suomijoje maištauti labai paprasta ir saugu.

Teisėta. Tuomet tai netikras maištas.

(Juokiasi) Būtent.

Turbūt toks troškimas kyla iš pankiškos prigimties. Vis noriu ką nors supeikti, paprieštarauti.

Bet tai nepaneigia tvirtų dorovės pagrindų. Pankai būna jautrūs.

Galbūt. Patyriau, kad tamsūs kriminaliniai romanai labai tinka svarstyti politinėms ir visuomeninėms problemoms. Tai būdinga skandinaviškajam noir žanrui. Noriu, kad mano knygos nebūtų vien žmogžudysčių tyrimų aprašymai. Juk policijai tenka dorotis su visuomenės tamsybėmis apskritai.
Žodžiu, tai ne vien pramoga. Nors pramogos literatūroje nelaikau yda.

Pramogos gyvenime būtinos, tačiau jūs esate daug valandų mąsčiusi apie nusikaltėlius, jų motyvus, korupciją, žiaurumą, prievartą, aukas, teisingumą ir panašius dalykus. Žmogus, skyręs kuriai nors temai daug laiko ir pastangų, įsigilina į ją geriau nei kiti. Ką jums pavyko suvokti?

Chm. Sunku atsakyti, nes nesijaučiu tapusi tokių dalykų žinove. Rašydama sutelkiu dėmesį į pasakojimo struktūrą ir kalbą, veikėjų vidinį pasaulį. Man ne taip jau rūpi pats nusikaltimas.

Neprašau pamokyti Lietuvos policininkų, kaip tirti nusikaltimus...

Na, to tikrai nedaryčiau. (Juokiasi)

Nors tikriausiai galėtumėte. Man smalsu, ką atradote sau. Ką nauja suvokėte apie pasaulį iš pankuojančios menininkės tapusi kriminalinių pasakojimų rašytoja?

Nuskambės nuobodžiai, bet ne kažin ką naujo tesuvokiau. Matyt, visuomet į pasaulį žvelgiau panašiu kampu: bjaurėdamasi gausiai jame tarpstančiu mėšlu. Iš tiesų sužinojau daug nauja apie jūsų minėtus dalykus, tačiau niekas esmingai nepasikeitė. Nieko nauja neatradau. Tik sustiprinau įsitikinimą, kad pasaulis yra šūdinas. (Juokiasi)

Pasaulis skendi šūduose?

Visiškai. (Juokiasi) Jis gražus, bet šūdinas. (Juokiasi)

Taip vertinate dabartinę padėtį. O kaip numatote ateitį? Ar pasaulis jau negrįžtamai sukruštas?

Taip, tikrai.

Ir nebeliko vilties?

Manau, jau nebeliko.

Liūdna.

Man taip atrodo. Norėčiau klysti.

Kas jus taip nuteikia? Perskaitęs „Klajūnus“ nepatyriau tokios nevilties. Jūsų trilogija palieka optimizmo.

Ne, toks vertinimas kyla ne iš ten. Galvoju apie klimato kaitą ir manau, kad esame pasmerkti. Nebeskaitau žinių, nebeseku naujienų, nes jos tik labiau varo į neviltį. Esmę ir taip suvokiu. Tokį pasaulį sukūrėme patys, jis nenutiko atsitiktinai.

Kiek mums dar liko?

Nenutuokiu. Mano draugas domisi mokslininkų vertinimu. Pesimistiškiausieji laiko, kad po trejų ar penkerių metų pasaulis atrodys visiškai kitaip. Optimistiškesni žada dar dešimtmetį ar porą. O tada - ate, žmonija!

Aišku, privalome nepasiduoti. Taip kalbėdama nenoriu atsisakyti veikti. Neketinu nusižudyti. Man patinka Martino Liuterio atsakymas į klausimą, ką veiktų pasaulio pabaigos išvakarėse? Jis atsakė: „Pasodinčiau obelį.“ Gražu.

Martinas Liuteris nuoširdžiai tikėjo, kad pasaulio pabaiga jau čia pat.

Nieko nauja. (Juokiasi)

Na, yra šis tas nauja. (Juokiasi) Dabar mes turime mokslinio pagrindo nerimauti. Sakykite, ar tokios nuotaikos jus paskatino kraustytis į Tenerifę ir apsigyventi ant ugnikalnio?

(Juokiasi) Ne. (Juokiasi) Ne. Tik norėjau pagyventi kur nors kitur.

Jaučiatės ten saugi?

Taip. Juk Teidė veržėsi labai seniai. Dabar neatmenu, kada.

(Juokiasi) Svarbiau, kada ji vėl ketina išsiveržti.

Norėčiau tai pamatyti.

Manote, jums patiktų?

Taip. Man bent jau patinka taip manyti. Gal tiesiog nusibodo suomiškos žiemos.

Jūsų „Klajūnuose“ Suomija atrodo lyg europietiškas rojus lyginant su Serbija. Ko gero, tai tiesa. Net klimato kaita Suomijai kol kas išeina į naudą.

Galbūt.

Tai matyt, kitos svarbios priežastys paskatino jus pabėgti.

Aš nepabėgau. Suomijoje tebeturiu namus ant ratų. Vasarą man patinka su jais judėti.

Ar jūsų tautinė tapatybė panaši į pagrindinės romanų veikėjos?

Taip.

Turite vengriškų šaknų Serbijoje?

Ne, ne. Iš ten kilęs mano buvęs vyras. Gyvenome ten kurį laiką prieš penkiolika metų. Dabar nuvykstu aplankyti draugų bent porą sykių per metus. Išmokau vengriškai, panirau į tą kultūrą.

Suomių ir vengrų kalbos giminingos.

Taip. Kalbos labai skiriasi, bet gramatikos logika ta pati.

Žinote, Lietuvą prieš kurį laiką sukrėtė tikra nusikaltimo drama, kurios pagrindinis veikėjas buvo rastas negyvas paupyje. Tą epizodą spauda aprašė labai panašiai kaip „Klajūnuose“. Daugelis nepatikėjo, kad vyras mirė užspringęs.

Tikrai?

Taip. Skaitydamas jūsų knygą toje vietoje net pagalvojau, kad lavono suradimo aprašymą paėmėte iš lietuviškosios istorijos.

Ta istorija nutiko prieš išeinant knygai?

O, taip. Kur kas anksčiau.

Ne. Nesu jos girdėjusi. (Juokiasi) Romane aš viską sukūriau. Esu vaikščiojusi Tisos paupiais daugybę kartų. Landžiojau po tuos krūmus, įsivaizdavau, kad tai tobula vieta žmogžudystei. (Juokiasi) Kurį laiką kūno tikrai niekas nerastų.

Tačiau tikrovėje išsisukti padarius žmogžudystę nebūtų lengva.

Tikrai ne. Suomijoje žmogžudysčių ne taip jau daug, ir beveik visos jos ištiriamos. DNR testai ir kiti šiuolaikiniai metodai labai praverčia. Nusikaltėlis turėtų būti ypač atsargus, kad išsisuktų. Tai, beje, apsunkina ir rašytojo darbą. Nelengva sugalvoti klaidinančių įkalčių ir pagrįsti tyrėjų žioplumą.

Be abejo. Neprasmuktumėte paprastai dėstydama. Borisas Akuninas talentingą rašymą prilygino magijai: kartais žmonės iš gyvenimo atsiduria romane, o kartais romano veikėjus sutinki tikrovėje. Gal jums yra taip nutikę?

Mano trilogijoje tik vienas veikėjas turi realų prototipą: čigonė būrėja. Serbijoje turiu romų tautybės draugę, vietinės bendruomenės aktyvistę. Visi kiti - išgalvoti. Na, gal dar vienas suomių detektyvas panašus į tikrą. Bet jis tiesiog atitinka suomių vyro stereotipą.

Ar didžiuojatės būdama suomė?

Taip. Tačiau mano tapatybę labiausia grindžia kalba, o ne žinojimas, kad kadaise sumušėme rusus. Man svarbiausia kalba. Ir gamta.

Pas mus Suomija pagarsėjo savo ypatinga švietimo sistema.

Deja, prieš keletą metų mūsų moksleivių rezultatai buvo puikūs, o dabar vėl suprastėjo.

Kaip tai paaiškinti?

Pakeitė programą. Dabar daug diskutuojama, kam reikėjo kišti nagus prie geriausios pasaulyje švietimo programos. Deja, taip nutiko. Politikai ir biurokratai negali susilaikyti nebandydami ko nors dar labiau pagerinti. Ir sugadino.

Gal ne taip paprasta greitai sugadinti tokį dalyką? Nors skamba keistai. Gal politikams išties vertėtų laikytis pokyčių moratoriumo?

Taip. Jie per daug skuba. Pokyčiai gali išeiti į naudą, bet gali ir pakreipti reikalus blogyn.

Suomija po karo pasiekė nepaprastai daug, bet mes vis lyginamės su švedais ir kaskart pavydime jiems.

Koks pokytis vyksta jūsų kūryboje? Užsiminėte rašanti kažką visai šviežia.

Rašau penktąją savo knygą. Esu pradėjusi ir gerokai pasistūmėjusi su ketvirtuoju Anos Faketės romanu, bet įklimpau, sustojau ir nusprendžiau prieš tai parašyti kitą knygą. Nenorėjau savęs spausti. Taigi, penktoji mano knyga galbūt išeis prieš ketvirtąją. Ekonomiškai tai buvo labai kvaila. Leidėjai nori tęsinio. Ir vis tiek taip nusprendžiau. Velniop pinigus, nenoriu būti rašymo automatas, kepantis kasmet po naują romaną.

Anai pavardę parinkote dėl sąskambio su anglišku „fuck it“?

(Ilgai juokiasi) Ne, ne. Tai populiari pavardė. „Fekete“ vengriškai - „juodas“. Tiesą sakant, parinkusi veikėjai pavardę net nesusiejau jos su tuo, jog rašau juodojo kriminalinio žanro knygą. Tik vėliau pastebėjau, kad pavardė turi platesnę prasmę.

Kokia bus naujoji jūsų knyga?

Ji nebus kriminalinė. Nenoriu apie ją kalbėti. Tai bus visai kitoks kūrinys.

Gerai. Pasikalbėsime vėl, kai ją užbaigsite.

2020 m. kovo 13 d., penktadienis

Mickey Granot: „Sakykite, jūs – už problemą ar jos sprendimą?“



Iš trijų autorių knygos „Throughput Economics“, kurią padovanojote, ir jūsų paties konsultacinių įžvalgų susidariau įspūdį, kad išmintis, kurią siekiate įdiegti, yra žiauriai paprasta. Kyla klausimas – kodėl įmonių vadovai taip dažnai į ją neįsiklauso? Juk jie nėra kvaili, tai gal siekia visai kitų tikslų?

Tai vienas geriausių klausimų, nuo kurių ir vertėtų pradėti (Juokiasi), nors nesu tikras, kad esama aiškaus atsakymo. Įdomu, kad man įstojus į Apribojimų teorijos lygą ir svarstant nuo ko pradėti, būtent toks klausimas ir kirbėjo galvoje. Maniau, kad mikliai įgysime reikiamos patirties ir pradėsime megzti patikimus ryšius su klientais. Regis, ši metodologija tokia paprasta, nesudėtinga taikyti praktikoje, bet ji plačiai nepasklido, verslo vadovai jos nepriėmė, nors, atrodo, nebuvo jokios rizikos.

Kas iš tikrųjų trukdo imtis pokyčių? Nemanau, kad yra vienas teisingas atsakymas. Galima tik spėlioti. Pastebėjau, kad mes, žmonės, esame įsitikinę, jog sudėtingas klausimas reikalauja sudėtingo atsakymo. Kitaip tariant, esam linkę viską komplikuoti, nes tada jaučiamės reikšmingi: juk pavyko šį tą nuveikti, rastas būdas išnarplioti sudėtingą klausimą. Tai tarsi patvirtina, kad esam protingi. Gyvenime ši jėga yra viena varomųjų – kuo sudėtingiau, tuo esu svarbesnis, o kai viskas pernelyg paprasta, iškart kyla klausimas: kam tuomet reikalingas aš, koks bus mano indėlis?

Vadinasi, visi vargai per bukumą?

Nemanau. Žmonės yra pakankamai protingi, tik, man regis, linksta manyti, kad atsisakius dalies savo įsitikinimų ir nors mažumėlę pakeitus pasaulėžiūrą, iškyla pavojus netekti savasties – to, kas šitiek metų lipdyta ir kurta. Apninka abejonės – juk taip sunkiai skyniausi kelią į sėkmę, todėl, jei taip staiga pasirinksiu netikėtą ėjimą, aplinkiniams neišvengiamai kils klausimų – tai ką tuomet veikei visus tuos metus? Kodėl negalėjai to paties padaryti prieš penkerius ar dvidešimt metų?

Bet koks atsitokėjimas ne juokais baugina – jei ką nors pakeitus visa pasirodys kur kas paprasčiau, pasipils priekaištai, kad nesusivokiau šito imtis anksčiau. Todėl priešinamasi toli gražu ne dėl proto stygiaus ar neišmanymo ir net ne dėl valios stokos, tai tarsi savisaugos instinktas.

Skamba lyg neišmanymu grįsta savisauga.

Tiesa. Galiausia pasikliovusieji siūlomais principais ir atkakliai juos diegusieji visi vis tiek pasiekia savo tikslų ir yra už tai giriami. Tik lieka didysis klausimas, į kurį daugelį metų bandom surasti atsakymą: kodėl taip sudėtinga priimti paprastumą? Albertas Einšteinas yra pasakęs – man jis patinka, nes yra pažėręs itin drąsių įžvalgų – kad kiekvienas idiotas gali viską komplikuoti, bet prireikia genijaus sudėtingus dalykus paversti paprastais. Nemanau, kad žmonės yra idiotai, bet viską supainioti būna kur kas lengviau nei gebėti į reikalus pažvelgti paprastai.

Pažvelkim į tai kitu kampu. Jūsų metodologija siūlo derinti apskaičiavimą su intuicija. Nieko nauja – žmonės ir taip nuolat remiasi šiais gebėjimais. Koks, jūsų manymu, būtų tinkamiausias intuicijos derinys su racionaliu apskaičiavimu? 

Sakydamas „tinkamiausias derinys“ klausiate, kas yra svarbiau?

Nebūtinai. Turiu galvoje meną derinti intuiciją ir raciją. Galėčiau pacituoti knygą, bet įdomiau išgirsti jūsų paties nuomonę.

Manau, norim to ar ne, gyvenime pirmiausia mus kreipia intuicija. Prieš savo valią į viską intuityviai reaguojame. Žinoma, nebūtinai priimame intuicija grįstą sprendimą, bet pirmoji reakcija į reiškinius paprastai būna intuityvi. Tik vėliau skaičiavimai įgalina intuiciją arba, atvirkščiai, atima iš jos visas galias. Kitaip tariant, intuicija žmogų kreipia tam tikra linkme, o skaičiavimai ją paremia arba ne. Verta prisiminti, kad intuiciją formuoja ir praeityje atlikti skaičiavimai. Vadinasi, mūsų intuicija yra tiesiogiai susijusi su praeityje įvykusiais įvykių ir reiškinių vertinimais.

Manau, finansiniai rodikliai yra viena prasčiausių atramų dėl ko nors apsisprendžiant. Mėgstama pirmiausia žiūrėti į gaminio savikainą, bet kas iš to? Žmonės taip pratę viską sverti produkto savikaina ar produkto pelningumu, jog neišvengiamai intuicija vis glaudžiau sulimpa su tokiu požiūriu. Štai kodėl, tarkim, produktą, kurio savikaina – euras, intuityviai įvertinsime palankiau nei panašų, bet kainuojantį eurą dvidešimt. Intuicija tiesiogiai susijusi su skaičiavimais.

Manau, ilgainiui patys nuslopiname intuiciją, nes nuolat aklai remiamės plikais skaičiais. Tai klaidina. Štai kodėl daugelis pokyčių vyksta ilgiau, nei turėtų. Atkurti tikrąsias intuicijos galias užtrunka.

Minėta knyga siūlo remtis statistiniais modeliais, padedančiais tinkamai įvertinti nesėkmės tikimybę, o tada pasitelkus intuiciją pabandyti perspektyvą sverti racionaliai. Atsiranda proto dėmuo. Siūloma apsvarstyti protingai optimistinį arba protingai pesimistinį scenarijų, o tada intuityviai rinktis. Vadinasi, tolygiai pasikliaujama ir intuicija, ir skaičiavimais.

Teisingai. Knygoje skatinama išsamiai apsvarstyti, kiek vienas ar kitas reiškinys tikėtinas. Pastebėjau, kad žmonės vengia tai daryti. Susidūrę įvairiais iššūkiais, jie audringai reaguoja, bet beveik nekelia klausimo, kokia tikimybė, kad tai darsyk pasikartos. Jie nesvarsto, ar tai apskritai verta vadovaujančio ir atsakingo asmens dėmesio. Sprendimus derėtų priimti remiantis didele arba maža tikimybe, kad situacija gali pasikartoti. Dažnai paaiškėja, kad vienų ar kitų reiškinių tikimybė būna itin maža. Paprastai kokiam nors įvykiui nutikus vos vakar, į tai reaguojama perdėm audringai, nors pasirodo, kad viską išsamiai apsvarsčius, tikimybė, jog tai darsyk pasikartos kone prilygsta nuliui. Gal anksčiau tokio dalyko niekada nebuvo nutikę, todėl paprasčiausiai vertėtų apie jį pamiršti. Tikrai nederėtų tam skirti šitiek brangaus dėmesio.

Nesėkmės tikimybė, protingai optimistinio ar protingai pesimistinio scenarijaus pagrįstumas turėtų būti tinkamai įvertinta. Tarkim, blogiausias scenarijus būtų bankrotas, bet, viską gerai apsvarsčius, paaiškėja, kad tokia tikimybė yra itin maža, tad kam apskritai skirti jai šitiek dėmesio? Arba optimistiškiausias scenarijus – uždirbti milijardą. Nuostabu! Statistiškai tai įmanoma, bet čia tik viena menka iš neįtikėtinos gausybės galimybių, tad kurių galų iš anksto apie tai galvoti ir ją svarstyti?

Knygoje siūloma svarstyti mažiausiai po du optimistinio ir pesimistinio scenarijų pavyzdžius.

Taip, tuomet geriau suvoksite tikrovę.

Dirbdamas su vadovais pastebiu, kad galiausiai jie vis tiek priima sprendimus, paremtus skaičiais. Dažniausia įsikandama vieno skaičiaus. „Štai įsigysiu įrangą, kuri atsipirks per dvejus metus ir keturis mėnesius.“ Taip niekada nebūna! Tikrovėje atsipirkimas niekad nebus tie dveji metai ir keturi mėnesiai. Galbūt, geriausiu atveju – pusantrų metų, o blogiausiu – ketveri su puse. Tačiau sprendžiant įsigyti tokią įrangą, galvoje sukasi tik vienas terminas – dveji metai ir keturi mėnesiai. Derėtų tinkamai įvertinti, kokia tikimybė, kad investicijos iš tiesų sugrįš per dvejus metus ir keturis mėnesius, bet svarbiausia yra tai, kad gerai apsvarsčius visas tikimybes įmanoma išvengti blogiausio scenarijaus.

Deja, dažniausiai apie tai pernelyg negalvojama, tik žiūrima į plikus skaičius: paskaičiuojama, kad tokie rezultatai man patraukliausi, ir – pirmyn. Knygoje aiškinama, kad gyvenime neiškrenta vienas man patinkantis skaičius, tikrovė labiau primena tikimybių lauką, todėl būtina tinkamai įvertinti ir priešingas jo puses. Keldami klausimą, kaip patobulinti galutinį sprendimą, sumažintume neigiamų pasekmių tikimybę. Kuo atidžiau viską vertinsime, tuo rasis daugiau galimybių sumažinti neigiamo scenarijaus tikimybę ir priimti tinkamiausią sprendimą. Žinoma, dažnai gausybę dalykų galima atlikti staiga, nesusimąsčius, kad ūmūs ir neapgalvoti veiksmai ateityje gali gerokai sumažinti galimą naudą.

Deja, įmonių vadovai yra pernelyg linkę kliautis vienu skaičiumi.

Ir labai dažnai sprendžia vieni, su niekuo nesitardami. Koks svarbiausias komandos vaidmuo, dėl ko nors apsisprendžiant?

Komanda suteikia pusiausvyros ir kontrolės. Kad ir koks talentingas būtum, kad ir kokių aukštumų būtum pasiekęs organizacijos hierarchijoje, tikrai negali visko žinoti. Žmonės turi skirtingas nuomones, įvairią sampratą apie juos supančią tikrovę. Jei esi pasiruošęs išklausyti, jie gali išgelbėti nuo skaudžių klaidų. Komanda reikalinga kaip atsvara tavo nuomonei. Tave supa gausybė žmonių, kurie kai kurias sritis išmano geriau už tave, todėl gali padėti išvengti spąstų.

Be to, kad ir koks protingas viršininkas būtum, dirbdamas organizacijoje, į visus sprendimus privalai įtraukti ir kitus komandos narius, nes jie dalyvaus tuos sprendimus vykdant. Be jų neapsieisi. Kaip įpareigosi kitus vykdyti tavo sprendimą? Tik įtraukdamas juos spręsti drauge.

Štai kodėl visų pirma tenka pripažinti, kad, nors ir esi labai protingas, vien to nepakanka.

Apribojimų teorijos, kuria daug remiatės ir jūs pats, atstovai teigia, kad ji tinka ne tik komercinėms įmonėms, bet ir viešosioms organizacijoms tvarkyti. Ar jūs pats turite tokios patirties?

Taip. Kartais tenka padirbėti su vyriausybėmis ar jų padaliniais. Per pastaruosius penkerius ar šešerius metus Apribojimų teorijos praktika sėkmingai taikoma Ajovos valstijos gubernatoriaus biuro darbe. Sėkmingi jų sprendimai dažnai siejami su praktiniu šios teorijos taikymu. Štai kodėl galima teigti, kad tai jau vyksta vyriausybiniu lygmeniu. Pradėta nuo gubernatoriaus, pereita prie biudžeto ir t. t.

Koks valstijos veiklos tikslo matas?

Mmm... Paslaugų gyventojams dydžiai. Nedidinant biudžeto bei kitų išteklių galima pakelti paslaugų kokybę.

Bet paslaugų kokybė – itin miglota sąvoka. Apskritai užmojis matuoti viešųjų paslaugų tikslus man nuskambėjo šviežiai, tik kaip tai padaryti? Svarbiausi verslo bendrovių rodikliai yra piniginiai, o čia?

Tiesa. Bet verčiau papasakosiu išsamiau apie atskiras vyriausybės veiklos sritis, ir taps aiškiau, ką turiu galvoje.

Jau daugelį metų savanoriaujame švietimo įstaigose, nuo vaikų darželių iki aukštųjų mokyklų. Ten nėra jokio verslo. Mūsų dėmesys sutelktas į švietimo kokybę. Tai gali skambėti miglotai, bet mes pasiūlome, kaip turint ribotą biudžetą pagerinti švietimo kokybę nuo vaikų darželių iki aukštųjų mokyklų. Šioje srityje jau esame sukaupę nemažai žinių ir net padėję parengti ugdymo programas.

Bet pradžioje reikia susitarti, kaip matuojamas tikslas, ar ne?

Taip.

Juk švietimo įstaigos siekį nesunkiai galima išreikšti pinigais.

Čia gi viešasis sektorius. 

Tai kas? Juk pinigai sukasi ir jame.

Tiesa, jie atriekiami iš valstybės biudžeto. Tam tikram skaičiui mokytojų išlaikyti skiriama tam tikra suma lėšų. Mes, nereikalaudami didinti finansavimo, siekiame gerinti ugdymo kokybę, t. y., kad kiekvienam moksleiviui būtų skiriama pakankamai kokybiškų valandų, kad kiltų mokymo bei mokymosi kokybė, kurią įmanoma pamatuoti moksleivių akademiniais rezultatais.

Be to, nemažą dėmesį skiriame socialiniams vaikų įgūdžiams, nes svarbu įgyti ne tik pakankamas matematikos, istorijos ar Biblijos žinias. Tobuliname ugdymo metodologijas, dėl kurių išaugtų noras mokytis ir būtų geriau įsisavinamos mokymosi programos.

Nepakanka mokytojai pakalbėti prieš klasę, būtina skirti pakankamai laiko kiekvienam moksleiviui individualiai ir šitaip kelti jų pasiekimus, nes kiekvienas vaikas yra skirtingas: vieni medžiagą įsisavina greičiau, kiti – lėčiau, vieniems geriau sekasi vieni dalykai, kitiems – kiti. Taigi, bandome įdiegti metodus, kurie trisdešimties mokinių klasėje padėtų dirbti su kiekvienu individualiai ir gerinti jų pasiekimus. Mūsų tikslas – išmokyti vaikus mokytis, gebėti bendrauti tarpusavyje ir puoselėti tarpusavio pagarba paremtus santykius. Visa tai diegti reikėtų pradėti jau darželyje. 

Taigi, matuodami mokyklos tikslus, apsieinate be finansinių rodiklių?

Visiškai teisingai. Užsiimame aktyvia veikla ir kitose viešose įstaigose, tarkim, ligoninėse. Tiesa, ne privačiose. Dėmesį telkiame ne į tai, kaip įkurti dar vieną privačią ligoninę, bet į teikiamas sveikatos paslaugas. Tarkim, nemažai dirbom su reanimacijos skyriaus personalu ir kėlėme klausimą, kaip gerinti paslaugas pacientams.

Bet ir verslo įmonėje galima nukreipti dėmesį į kurį nors poskyrį, stengiantis optimizuoti jo veiklą ir nekreipiant dėmesio į visos bendrovės pajamas.

Visada galima rasti analogijų ir jų iš tikrųjų yra. Vienintelis skirtumas – mes neskaičiuojame pinigų, mums rūpi visai kiti dalykai.

Net visos organizacijos, o ne atskiro padalinio mastu?

Taip. Visos.  

Kažkas yra pastebėjęs, kad visos žinios, reikalingos žmonijai, jau yra seniai atrastos. Tereikia rasti tinkamą vietą, kur jų pasisemti. Štai kodėl yra gausybė panašumų tarp pelno siekiančių ir jo nesiekiančių organizacijų. Skirtumas tas, kad pelno siekiančios organizacijos skaičiuoja gautą pelną, o jo nesiekiančios – dėmesį sutelkia į visai kitus dalykus.

Skirtumas aiškus ir net absoliutus. Tik kai tikslai pradeda maišytis, darosi sudėtinga atskirti, kas ir kaip. Jei ne pelno siekiančias organizacijas mėgintume vertinti pagal jų finansinius rodiklius, turbūt eitume neteisingu keliu.

Visiškai teisingai. Dvejus metus teko gyventi Brazilijoje. Jų sveikatos apsaugos sistema beveik visiškai tokia pati kaip ir JAV. Iš atlyginimų ten išskaičiuojamas sveikatos draudimas, tačiau daug žmonių neišgali jo mokėti. Teko matyti reportažą per televiziją, kaip į ligoninę atvykęs sunkus ligonis, neturtingas žmogus, buvo paliktas gulėti prie durų, kur galiausiai ir mirė. Pasirodo, jis neturėjo sveikatos draudimo, todėl niekas net nepasivargino jo apžiūrėti. Paliko numirti tiesiog ant žemės. Tai pavyzdys, kai pinigai nugali pareigą padėti pasiligojusiam. Puikus netikusios sistemos pavyzdys. Taip atsitinka ne vienoje šalyje, nes pinigai tapo varomąja jėga.

Pasitaiko, kad stiprus emocinis užkratas paplinta ir komercinėse organizacijose. Štai pernai rugpjūtį 183 stambių JAV įmonių vadovai pareiškė, kad pelnas nebėra jų svarbiausias tikslas. Nuskambėjo šūkiai apie atsakomybę klientams, darbuotojams, tiekėjams ir bendruomenėms. Apribojimų teorija nedraudžia siekti kitų tikslų, tačiau efektyvioje pelno siekiančioje įmonėje neišvengiamai tenka matuoti pajamas, pelną, pinigų srautus.

Žvelgiant iš filosofinės Apribojimų teorijos perspektyvos, pelnas negali būti aukščiausias tikslas. Mes tuo netikime. Manome, kad pelnas yra būtina sąlyga siekti aukščiausio tikslo, bet jis tikrai nėra svarbiausias tikslas savaime.

Psichologijoje yra tokia tendencija – žmonės orientuojasi į tai, už ką jie yra vertinami. Kaip šauksi, taip atsilieps. Pateiksiu pavyzdį: teko dirbti su viena Izraelio firma, didžiausia telekomunikacijų programinės įrangos tiekėja visame pasaulyje. Išties didelė ir sėkmingai veikianti įmonė. Vos pradėję bendradarbiauti jų vadovybei pristatėme savo vertybines nuostatas: esame pasirengę padėti jiems auginti pelną, bet netikime, kad jis yra svarbiausia siekiamybė. Labiau nei pinigus vertiname teisingą socialinę struktūrą, atsakomybę ir rūpestį tam tikromis žmonių grupėmis, kurioms priklauso ir darbuotojai. Atsisakome bendradarbiauti su įmonėmis, kurios vos iškilus kokioms negandoms skuba atleisti darbuotojus – ne pavienius, bet masiškai. Tarkim, atleidžiami penki tūkstančiai darbuotojų vien tam, kad sumažėtų išlaidos. Tokia vadybinė praktika mums nėra priimtina, su tokiais verslininkais atsisakome bendradarbiauti.

Minėti klientai sutiko su mūsų vertybinėmis nuostatomis ir pasaulėžiūra. Pradėjom bendradarbiauti ir pasiekėme stulbinamų rezultatų, kokių anksčiau jiems niekada neteko regėti. Tačiau sykį viešėdamas JAV perskaičiau žinią, kad toji įmonė atleido 900 darbuotojų. Analitikai prigąsdino vadovybę, spėliodami – pabrėžiu, tik spėliodami – kad nesumažinus kolektyvo kris įmonės akcijų vertė. Nors verslas klestėjo, analitikų prognozės atliko juodą darbą.

Įmonės vadovams nedvejodamas laišku pranešiau, kad mūsų bendradarbiavimas baigtas. Kai su jais kalbėjausi anksčiau, patikėjau, kad jiems rūpi darbuotojai, bet pasirodo, atsidavimas vertybinių popierių rinkai yra kur kas svaresnis. Jiems pasirodė, kad dėl verslui iškilusių grėsmių ir negandų turi nukentėti paprasti darbuotojai.

Prisiminus pernykštį JAV didžiausių korporacijų vadovų pareiškimą dėl bendrovių tikslų, buvo galima laukti, kad nusivylę investuotojai puls atsikratyti nuo pelno nusigręžusių įmonių akcijų. Tačiau tuomet akcijų kainos biržose nenukrito. Reiškia, visi į aną skambų pranešimą pažiūrėjo pro pirštus.

Tiesa. Tai tebuvo viešųjų ryšių akcija. Liūdnoka.

Yra tokia knyga pavadinimu „Taip kuriama amžiams“. (J. Collinso ir Jerry I. Porras’o knyga, kurioje aptariamas šešerius metus trukęs tyrimas, atskleidęs, kas ilgai klestinčioms įmonėms padeda išlaikyti sėkmę - vertėjos* pastaba.) Ten tvirtinama, kad tvariai klestinčių įmonių vadovai tvirtai laikosi savo vertybinių nuostatų ir paprastai nėra linkę darbuotojų paversti netikėtai susiklosčiusių aplinkybių atpirkimo ožiais.

Ir jūsų siūlomoje knygoje dėmesys sutelkiamas ne į pelną, o į pardavimus. Žinoma, daug kalbama apie visų kaštų kontrolę, bet įmonių pajėgumą siūloma matuoti pajamų ir tikrai kintamų sąnaudų skirtumu. 

Teisingai. Pateiksiu paprastą pavyzdį, kad būtų aiškiau. Tarkim, jei mano įmonė parduoda už 100 mln. eurų, o tikrai kintamos sąnaudos sudaro 40 proc., bendrąjį pelną sudarys 60 mln. eurų. 50 mln. eurų atitenka veiklos išlaidoms, todėl man lieka 10 mln. grynojo pelno. Jei pardavimai išaugtų 1 proc., šis milijonas padidintų pajamas, o grynasis rezultatas padidėtų 0,6 mln. Vadinasi, nuo 10 mln. grynasis pelnas padidėtų iki 10,6 mln. Tai reiškia, kad grynasis pelnas išaugtų 6 proc.

Jei 1 proc. sumažinčiau tikrai kintamąsias išlaidas, rezultatas pagerėtų ne taip smarkiai - 0,4 mln. O jei tiek pat sumažinčiau veiklos sąnaudas - 0,5 mln. Siekiant pelno, geriausio rezultato galima pasiekti padidinus pardavimus ir nekeliant fiksuotų sąnaudų. Sutelkus visą vadovybės dėmesį pardavimų auginimui ir išlaikant nedidėjančias pastovias veiklos sąnaudas, galima tikėtis didžiausios investicinės grąžos. Dauguma vadovų to nesupranta ir dėmesį telkia tik sąnaudų, ypač fiksuotųjų, mažinimui, o toks požiūris mažiau naudingas.

Ginčuose dėl šių prioritetų jau sulaužyta daugybė iečių. Kaip tokį modelį jūs pats taikote gyvenime? Gal šios žinios praverčia ne tik versle?

Manau, kad tokiose knygose, kuriose siekiama dalytis žiniomis, pateikiama ir praktinio jų pritaikymo procedūra tokiomis aplinkybėmis, kokiomis jos nauda būtų lengviausiai suprantama, bet reikia pabrėžti, kad Apribojimų teorija nėra procedūrinės žinios. Jos pagrindą sudaro tai, ką mes vadiname mąstymo procesu. Tai labai abstraktūs įrankiai ir jų panaudojimas. Jiems taikyti reikalingi tam tikri taktiniai sprendimai.

Apribojimų teorijos pagrindą, mano supratimu, sudaro du dalykai, vienas jų – kritinis mąstymas. Taikant teorijos principus, nepriimamos išankstinės nuostatos, atrodytų, savaime suprantama ir neginčijama tiesa. Nepaisant net plačiai paplitusios nuomonės, pasitelkiame kritinį mąstymą ir vienus dalykus priimame, o kitus atmetame.

Antras dėmuo – praktiškai taikoma abipusė pagarba. Visi suprantame, kad geriausius tarpusavio santykius galima sukurti, kai yra tarpusavio pagarba, bet daugelis mūsų neišmano, kaip tą pagarbą praktiškai įgyvendinti. Taigi, kreipiamas didžiulis dėmesys į tarpusavio santykius. Visų pirma, tai didžiulė pagalba spręsti tam tikromis aplinkybėmis įsiplieskusius konfliktus, kurie laiku neišspręsti gali neigiamai paveikti santykius. Antra, tai itin praverčia komunikacijai ir susikalbėjimui.

Praktinė pusė visuomet aiškesnė: kaip reaguojame į įvykius tikrame gyvenime.

Pateiksiu dar vieną pavyzdį. Regis, 1994-aisiais JAV dalyvavau „Just in time“ (įmonės Toyota vadybos ir praktikos sistema, kurios pradininkas – firmos įkūrėjas Sakichi Toyoda - vert. past.) konferencijoje. Joje kalbėjo ir dalyvis iš Japonijos. Suprantama, didžiuma klausytojų buvo amerikiečiai. Po pranešimo pasipylė klausimai apie tai, kodėl Japonijoje viskas einasi kaip sviestu patepta, o Vakaruose – ne? Žinoma, japonui prireikė laiko pagalvoti. Galop jis pasakė, kad, jo nuomone, tai viso labo skirtingi požiūriai. Tarkim, vakarietis turi didelių ambicijų ko nors pasiekti, ir, kai iškyla tam tikrų sunkumų savo siekį įgyvendinti, jis juos laiko kliūtimis. Japonijoje tai vadinama iššūkiais. Juk iššūkiai neužkerta kelio, veikiau padrąsina imtis veiksmų. Pamenu, tada pagalvojau – oho, koks protingas atsakymas, bet galiausiai pajutau, kad man svyra rankos.

(Juokiasi) Nes esat vakarietis?

Ne, veikiau dėl to, kad neišmaniau, kaip šią išmintį paversti praktika. Apribojimų teorija siūlo priemonę, kurios pavadinimas „transition tree“ („perėjimų medis“, AT siūlomi veiksmų etapai, padedantys iš esamos padėties nusigauti iki užsibrėžto tikslo - vert. past.). Galima sakyti, tai visiškai toks pat principas. Kai su komanda bandom įgyvendinti kokį ambicingą projektą, pradedu nuo klausimo „O kodėl mes negalėtume to pasiekti?“ Žmonės labiau linkę aiškinti, kodėl tai neįmanoma. Nors neabejoju, kad kiekvienam mieliau girdėti, kodėl viena ar kita įmanoma, o ne – kodėl neįmanoma. Kai vienos ar kitos įmonės vadovas mane pradeda įtikinėti, kad tai neįmanoma, aš tiesiai jo paklausiu – sakykit, jūs – už problemą ar jos sprendimą?

Skamba idiotiškai, bet kai paklausiu, kodėl tai neįmanoma, žmonės telkiasi intuiciją ir traukia iš kišenių visas įmanomas kliūtis. Supratus, kas užkerta kelią, lieka išsiaiškinti, kas padėtų tas kliūtis pašalinti. Šitaip ilgainiui žmogus nevalingai įtraukiamas į procesą ir pasiūlo savo išeitį.

Bet pradėję galvoti, kodėl kas nors neįmanoma, ir skyrę argumentacijai daug pastangų, rizikuotume likti įsikibę pradinės išvados.

Tiesa, kartais išties prie to ir pasiliekame. Paprastai kam nors iš komandos šitai nutinka. Pasaulis nėra tobulas. Deja, pasitaiko žmonių kiklopų, nors dauguma tikrai ne tokie. Dauguma tvirtina, kad jiems trūksta žinių. Gerai, tada galvokime, kaip pašalinti jų trūkumą. Pabandykime jų įgyti. Na, o įgijus ar jau įmanoma? Jau geriau, bet vis dar ne, nes trūksta to ir ano. Ką gi, spręskime, iš kur gauti to ir ano. Kaip viskas vyksta iš tikrųjų – į galvą šauna puikus sumanymas, kurį reikėtų paversti praktika, susikurti procesą ir pasistengti į jį įtraukti manančius, kad nesutarimai tėra plytos, iš kurių statomi sutarimai. Apribojimų teorijos kertiniai akmenys – stiprus kritinis mąstymas ir puikūs komunikaciniai gebėjimai. Tai gebėjimai, kurių prireikia ypatingomis aplinkybėmis, kai laiku nesusitvarkius, viskas išlėks į orą.

Prieš tai jūs visa tai nusakėte dar įtikinamiau – kaip pagarbos kitiems praktiką. Norėčiau pasitikslinti, koks tokios pagarbos pagrindas?

Kalbėsiu iš savo asmeninės patirties ir savo varpinės – man, kaip vadovui, privalu nepamiršti palikti savo ego namuose.

Ir tada jūs atsiduriate viename lygmenyje su kitais?

Taip.

Ši nuostata nukelia jus iš aukštybių.

Bėda ta, kad žmonės tai sunkiai priima, nes jų ego yra labai stiprus. Ir man užtruko, kol pavyko suvaldyti savąjį. Tai ilgas procesas. Buvo gausybė atvejų, kai sprogdavau ir netekęs kantrybės išrėždavau „Aš gi tau jau parodžiau, daugiau neaiškinsiu“. Tik vėliau suvokiau, kad, jei žmogus ko nors nesuprato ir antrą, ir trečią kartą, tai tėra mano vieno problema. Turėjau pagalvoti, ką darau ne taip ir kur derėtų pasitaisyti. Pramokus dėstyti nuomonę ir dalintis žiniomis pagarbiai, kaskart tampa lengviau. Man labai padėjo supratimas, kad jokios vadovo pareigos niekam nėra amžinos.  
 
Labai ačiū už pokalbį.

*Interviu iš anglų kalbos išvertė Kristina Gudelytė-Lasman.