2010 m. sausio 12 d., antradienis

Ko neatlaiko bėgikų širdys













Širdies ir kraujagyslių sistemos ligos yra mirties priežastis Nr.1 (Lietuvoje ir pasaulyje). 2006-aisiais mūsų šalyje nuo jų mirė daugiau kaip pusė visų anapus išėjusių gyventojų.

Reguliarus bėgiojimas stiprina širdį ir visą kraujotakos siste
mą. Ilgas lėtas bėgimas yra bene tinkamiausias pratimas aterosklerozės profilaktikai.

Ilgai galėčiau mokslo argumentais aukštinti bėgiojimo naudą ir grožį, bet nemanau, kad maratono laukas yra tam tinkama vieta. Ko čionai susirinkome, ir taip visiems aišku, todėl iškart pereisiu prie tamsiosios šios temos pusės: kasmet bent keliolika maratono bėgikų miršta trasoje.

Štai 2007 m. dėl tragedijos buvo nutrauktas lietuvių pamėgtas pusės maratono bėgimas Elko mieste Lenkijoje. Jaunas JAV sportininkas mirė tų metų lapkričio mėnesį Niujorko maratono išvakarėse vykusiose varžybose.

2009-ieji dalyvio mirtimi paženklino Vilniaus mažąjį maratoną, o JAV ekonomikos negandų nukamuoto Detroito maratone mirė net trys bėgikai. Du trisdešimtmečiai pasiekė galutinį finišą San Chosė Rokenrolo trasoje.

Grubiais apskaičiavimais staigi mirtis ištinka 1 iš 10 000 maratonininkų per metus. Dažniausiai jos priežastis būna... širdies smūgis. Tai kaip gi sveikatos šaltinis virsta negailestingu žudiku ir ką daryti, kad nuo to apsisaugotume?

Pirmiausia, bėgikų mirtingumas ne toks jau aukštas – virš 1000 kartų mažesnis už bendrą lietuvių populiacijos lygį. Bet į startą juk stoja sveiki ir vidutiniškai jaunesni piliečiai. Nuo ko jie miršta, nepasiekę finišo?

Jaunesni negu 35 metų asmenys – nuo įgimtų širdies raumens, vožtuvų ar kraujagyslių anomalijų, apie kurias nieko nežinojo ir kurių dažnai net nebuvo įmanoma aptikti įprastais tyrimais. Tiesa, kartais įmanoma. Todėl pirmoji išvada – prieš pradėdami rimčiau sportuoti, išsitirkite širdies būklę. Jei gydytojas uždraus net galvoti apie bėgimą, eikite pas kitą daktarą. Jei tokia priežastis – kliūtis bėgioti, tai su ja ir šiaip gyventi – pavojinga.

Vyresni bėgikai miršta dėl to paties kaip ir visi – aterosklerozės pažeistų koronarinių arterijų. Taip neturėtų atsitikti, bet pasitaiko. Gal žmogus per vėlai pradėjo sportuoti, gal rūkė ar nešiojo viršsvorį. Nuolat besitreniruojantiems tokie vargai mažai tikėtini. Antroji išvada – labai svarbu bėgioti reguliariai.

Net patyrusiems bėgikams maratonas yra gerbtina distancija. Tyrimai rodo, kad daugeliui finišavusiųjų iškart fiksuojami širdies ritmo nukrypimai ir fermentų suaktyvėjimas, įrodantis mikro lygio raumens pažeidimą. Šie atradimai sukėlė gyvą mokslininkų diskusiją, bet jos dalyviai regis linkę sutarti, kad visa tai tėra trumpalaikė reakcija į krūvį. Po šešių savaičių tiriamųjų ritmas jau buvo visiškai susitvarkęs, o širdies (kaip ir pvz. kojų) raumens stiprėjimas neįmanomas be tam tikro laikino ląstelių membranų pakenkimo.

Pastarasis tyrimas parodė, kad Bostono maratono dalyviams, kurie treniruodamiesi įveikdavo po 55 km per savaitę, iš širdies raumens išsiskyrė net devyniskart daugiau veikliosios medžiagos negu tiems, kas bėgiodavo po 70 km. Studijos autorė mano, kad toliau nubėgdavę asmenys turėjo daugiau ilgųjų treniruočių, kurios ypač naudingos ruošiant savo širdelę maratono trasai. Trečioji išvada – jei nori bėgti maratoną, treniruokis ilgus nuotolius.

Jei mėgėjas pernelyg entuziastingai siekia rezultatų ir nori pralenkti laiką, dažniausiai jį sustabdo raiščių ir sausgyslių traumos. Deja, kai kuriems motorinį aparatą pavyksta apgauti ir tuomet stabdžius tenka jungti širdžiai. Ketvirtoji išvada – kilometražą galima didinti ne daugiau kaip po 10 % per savaitę.

Būtų labai kvaila įžvelgti bėgimo pavojų sveikatai, bet lygiai taip pat neatsakinga nekreipti dėmesio į bėgikams iškylančias grėsmes. Mėgėjiškas sportavimas gali apsaugoti ne tik nuo aterosklerozės, bet ir nuo vėžio. Toks pomėgis atkuria psichologinę pusiausvyrą, didina atsparumą stresams ir savigarbą. Bėgimo rizikos mažesnės už plaukimo, dviračių sporto ar lygumų slidinėjimo, nekalbant jau apie jėgos ar ekstremalias šakas.

Tačiau jei pereinate į profesionalų lygą, tarkitės su sporto medikais. Penktoji išvada – jei treniruojatės rimtai, tokių simptomų kaip skausmas už krūtinkaulio, širdies plakimai, sekundiniai „užtemimai“, ignoruoti nevalia.

Gydyti internetu ar švaistytis tikslesniais patarimais tokia rimta tema negaliu. Jei šis rašinukas sukels minčių ar užves ant kelio, traukit tiesiai pas kardiologą ir darykitės visus tyrimus. O teisybę vis tiek tik skrodimas nustatys. Atsiprašau už tiesų žodį, bet nuo Atėnų klestėjimo laikų šioje srityje ne daug kas pasikeitė.

3 komentarai:

Aldas rašė...

Klausimas gal ir ne Jums, bet jei aš bėgu ir pulsometras rodo pvz.145 ir staigiai trumpam pakyla iki 180 ir taip pačiai greitai vėl atsistato iki treniruočių tempo ar tai nereiškia kokios nors blogybės ?

Miltiadas rašė...

Klausimas kaip tik mums. Aišku, internetu negydau ir gydytis nepatariu, bet vien toks dalykas neturėtų labai gąsdinti. Tai galbūt konkretaus pulsomačio blogybė ar ypatybė. Tačiau jeigu jis tiksliai atspindi tokį staigų širdies ritmo paspartėjimą, nekeičiant bėgimo tempo, tai gali reikšti, kad esate kiek pervargęs. Reikėtų mažinti krūvį, pasiimti poilsio dieną. Kaip esu rašęs kitame šio ciklo straipsnyje, pulso neritmiškumas yra visai normalus dalykas, nors jūsų nurodyti svyravimai kiek didoki. Gal neseniai pradėjote bėgioti? Jeigu ir gerai pailsėjus tokie pokštai kartotųsi, verta apsilankyti pas kardiologą, kad specialistas ištirtų širdies darbą patikimu prietaisu. Tuomet jausitės ramus.

Romanas Zontovicius rašė...

Ačiū už gerą straipsnį!