Bėgimas – mano religija

Štai dar vienas žmogus, kurio portretas netelpa į rėmelį „Esu maratonininkas“. Koks ten rėmelis – dar negimė meistras, kuris tokios asmenybės portretą nutapytų.

Užminkite bet kuriam Lietuvos maratonininkui mįslę: „Bėgikas - „Ultramanas“ – Treneris – Organizatorius – Katalizatorius - Gyva bėgimo enciklopedija ... KAS???“ „Tai – mūsų Almiras“, - išgirsite teisingą atsakymą.

2008 m. rugsėjo 27 d. jis šventė 50-metį. Pažymėjo sukaktį savo stiliumi, Girelės parke surengęs draugams ir bendraminčiams bėgimą „50km su Almiru“. O šventės įkarštyje – iškart po finišo – davė jubiliejinį interviu „Maratono laukui“.

Almirai, sveikinu tave visų Maratono lauko lankytojų vardu ir dėkoju už dovaną – šį puikų bėgimą. Kaip šovė tokia mintis?

Bėgimas – mano religija, todėl savo gimtadienį norėjau pažymėti pagal jos taisykles. 50 metų – 50 kilometrų.

Gal ir anksčiau esi bėgęs gimtadienio proga tiek kilometrų, kiek „stuktelėjo“ metų?

Tą dieną, kai suėjo 42-eji, bėgau Berlyno maratoną.

Ir kaip gi tuomet pavyko?

Visai neblogai – nubėgau per 2 val. 41 min.

Oho! 2.42-iejų neprireikė... O šiandien, ar esi patenkintas finišu?

Koks pasiruošimas, toks ir rezultatas. Planavau bėgti apie 4 val. 30 min., taip ir pasisekė – finišavau per 4 val. 27 min. Jei būčiau daugiau bėgiojęs, turėjau „išbėgti“ iš keturių.

Šaunu, kad susirinko nemažas būrys draugų bėgikų. Smagu, kad daugelis įveikė visą nuotolį per kontrolinį laiką. Štai sulauksime paskutiniųjų ir suvesime rezultatus... Idėja nebloga, vienas šios dienos bėgimo dalyvių jau sakė, pasinaudosiąs ja savo gimtadienyje už poros metų.

Šiandien dera pažvelgti į nuveiktus darbus. Jų daug...viską sunku prisiminti. O ar pameni pirmąsias savo varžybas?

Taip, esu skrupulingas mėgėjas fiksuoti visus savo ir kitų bėgikų startus. Mano užrašuose viskas surašyta.

Pirmoji mano sporto šaka buvo šachmatai. Paskui įsijungiau į mokyklos Marijampolėjė tinklinio komandą. Auklėtojos vyras treniravo, tai visa klasė - ir merginos, ir vaikinai, žaidė tinklinį. Mokytojo entuziazmo vedini tapome „Nemuno“ turnyro prizininkais jaunučių grupėje. Dėl žemo savo ūgio buvau jungiantysis, bet vis tiek perspektyvos toje šakoje neturėjau.

O vienas draugas jau buvo geras bėgikas, net sąjunginėse varžybose dalyvavęs. Jis kažkaip atsivedė į lengvosios atletikos treniruotę. Ten treneris davė užduotį – bėgti iki Rudšilio girios ir atgal - apie 12 km, kad net nusukus gabalą, jausmas atbėgus liko toks, lyg kas įkaitinta geležimi po plaučius būt pamaišęs. Pamatęs, kad naujokas atėjo ir į antrą treniruotę, treneris jau rimtai padėjo po truputį įsivažiuoti. Nuo to ir prasidėjo.

O pirmosios varžybos – 2 km bėgimas „Sūduvos“ taurei laimėti – vyko mokyklos koridoriuje.

Kaip tai – du kilometrus bėgote koridoriuje?

Taip, paprasčiausiame mokyklos koridoriuje. Bėgome ratais, gale stovi žmonės, už jų užsikabini, apsisuki ir vėl bėgi. Ten dalyvavo aplinkinių rajonų atstovai, o aš likau gal penktas... Beje, ten bėgo ir kundrotukas, tik ne Česlovas Kundrotas, o jaunesnis jo brolis Kęstutis. Atsimenu, tada jį aplenkiau.

Sūnus Tadas šiemet sėkmingai dalyvavo Vilniaus maratone, dar nesulaukęs 18 –os. O kada pats debiutavai klasikinėje distancijoje?

Pirmąjį maratoną nubėgau 1981-ais metais spalio pabaigoje per 2.37.50. Užgorode vykdavo Sąjungos taurė, kur geriausi lietuvaičiai varžydavosi ir Lietuvos čempionate. Ten ir debiutavau, iš lietuvių likęs ketvirtas. Atsimenu, bėgome su A.Barancovu, kuris mane vis stabdė, kol galiausia jį palikau, pasukusį į kukurūzų lauką.

Pagal statistiką esi įveikęs 31-ą klasikinį maratoną ir 19 ultrabėgimų (įskaitant šios dienos), taigi, apvalus skaičius 50 puikuojasi ir čia. O koks tavo asmeninis maratono rezultatas?

2.34.50 - jį pasiekiau, jau sulaukęs 40-ties, 2000-aisiais Suomijoje, Europos veteranų čempionate.

Paminėjai porą sėkmingų startų, kokios pergalės dar įsiminė?

Nebuvo daug pergalių. Buvau vidutiniokas, ne žvaigždė. Gal kokį kartą patekau tarp prizininkų Lietuvos čempionate.

O kokį ilgiausią nuotolį esi nubėgęs vienu sykiu?

Pernai Taline 12-os valandų bėgime įveikiau 109 km.

Esi žinomas varžybų organizatorius, mielai aukojantis savo prizinę vietą, kad galėtų finišuoti kiti. Kurie iš tavo sumanytų, surengtų bėgimų patys mieliausi?

Nežinau, per metus kaip nors prisidedu, rengiant keliolika bėgimų – organizuoju, konsultuoju, komentuoju. Vienas mano kūdikių – Nidos pusė maratono. Paties dėka įsijungiau į Vilniaus tarptautinio maratono organizaciją nuo pat pirmojo karto. Brangus „gimtojo“ Strošiūnų šilo bėgimas, esu prisidėjęs su Marijampolės valandos varžybų idėja. Mano 6-ių valandų bėgimas Žiežmariuose pernai nuo 12-os dalyvių išaugo iki 30-ties.

Idėjų kilo, pamačius, kad pas kaimynus tiek vyksta gražių bėgimų, o pas mus tebebėgiojam nuo akmens iki akmens... Trasa ta pati, o vieną sykį skelbia – 8 km, kitą – 8,2 km, o pamatuoji – tėra 7,5 km. Tas man labai nepatinka. Jei trasa neišmatuota, nesertifikuota, toks ten ir bėgimas. Lietuvoje tėra septynios atestuotos trasos: trys Kaune, Nidos, dvi Pasvalyje ir Vilniaus maratono.

Šiandien žengi į naują amžiaus grupę. Kokių kuri su tuo susijusių planų, svajonių?

Svajoti galima daug, tik nereiškia, kad viską realizuosi. Norėtųsi kitais metais ką nors svaresnio pasiekti Europos veteranų čempionate, pvz. pakliūti į penketuką 10 km, pusės ar maratono distancijoje. Pasaulio čempionatas kitąmet vyks Lahtyje, norėtųsi maratoną gal iš 2.50 subėgt. Jaučiu, kad galiu, tik to laiko trūksta.

Bėgiojimu ir varžybų organizavimu tavo darbai nesibaigia. Turi ir auklėtinių, kaip sekasi treniruoti jaunimą?

Turėjau perspektyvių moksleivių, bet mūsų rajone lengvoji atletika tapo nelabai reikalinga, liko tik futbolas ir krepšinis.

Mano mokinei Simonai Podznenskaitei lig šiol priklauso 14-mečių rekordas 800m nuotolyje uždarose patalpose. Išugdžiau moksleivių žaidynių čempionų įvairiuose nuotoliuose. Saulius Janonis, Jonas Balčiūnas ir šiandien dalyvavo varžybose. Rasuolė Dindaitė buvo kviečiama net į dvi rinktines: lengvosios atletikos ir orientavimosi. Visų neišvardinsiu...

Dabar, kadangi nėra jokio finansavimo, paprasčiausiai turiu valandėlę mokykloje – kas nori, ateina – dirbame, treniruojamės. Štai Tadas Vilniaus maratone pagerino 17-mečių rekordą.

Nekyla noro sukti į politiką, kandidatuoti į Seimą?

Klausimas, aišku provokacinis. Ne, gal galėčiau daugiau dirbti treniruodamas, labiau prisidėti, rengdamas varžybas.

Tie darbai man patinka, gal ir sekasi. Aišku, gaunu pastabų, kritikos, bet ji labai reikalinga tobulėjimui. Smagu, kai dalyvių lūkesčiai kyla, neleidžia apkerpėti. Juk vyksta nemažai varžybų, į kurias susirenka mažiau dalyvių, negu į šitą mano gimtadienio bėgimą. Jų rengėjai, matyti, kritikos negirdi.

Jei išeičiau politikuoti, daug kas liktų nenuveikta. Žmonai Aušrai taip buvo nutikę – išrinko į rajono tarybą, tai sportas iškart baigėsi...

Dėkoju už pokalbį. Linkime ilgų metų, geros sveikatos, gražių varžybų, šaunių auklėtinių!

Kalbino ir fotografavo Ignas S. 2008m. rugsėjo 27 d.