Haruki Murakami – bėgikas, niekada nepradėjęs eiti

Pomėgis bėgti ilgus nuotolius retai sulaukia nuoširdaus šeimos narių palaikymo. Ir kam gi būtų lengva susitaikyti, kad artimas žmogus nuolat skaičiuoja kažkokius kilometrus, po darbo dar įpuola į poros valandų treniruotę, savaitgaliais važiuoja į varžybas, o visu kitu metu jaučiasi šiek tiek pavargęs...

Todėl maratonininkui neverta tikėtis po Kalėdų eglute aptikti sportbačių, pulsomačio, ar kito vertingo daikto. Suprantu Senelį, nuosekliai nešantį kulinarijos knygas, vilnonius apklotus ir abonementus į filharmoniją.

Matyt, praėjusiais metais buvau toks geras, kad per Kalėdas sulaukiau stebuklo: dovanų Haruki Murakami atsiminimų anglišką vertimą “What I Talk About, When I Talk About Running” („Apie ką kalbu, kalbėdamas apie bėgimą“).

Iki šiol nežinojau, kad madingas japonų rašytojas (g. 1949) yra uolus maratonininkas.

1983-iųjų pradžioje pirmą kartą dalyvavęs masiniame 5 km bėgime, tų pačių metų rugpjūtį jis atbėgo iš Atėnų į Maratoną. Vienas, lydimas fotografo autobusiuko, vasaros karštyje. Atvykęs į Graikiją parašyti reklaminio kelionės dienoraščio, ekspromtu susigundė įveikti maratono atstumą priešinga kryptimi.

2006-aisiais H.Murakami jau buvo nubėgęs 25 maratonus, po keliskart finišavęs Niujorke ir Bostone. Savo nuostatas prieš startą autorius nusako taip: „Reaching the finish line, never walking, and enjoying the race“ („Pasiekti finišo liniją, nė kiek neiti ir mėgautis varžybomis“).

1996-aisiais rašytojas bėgo ko ne žymiausią Japonijoje 100 km ultra maratoną palei Saroma ežerą. Iki tol niekada nemėginęs įveikti ilgesnio už klasikinį nuotolio vienu kartu, H.Murakami laikėsi savo principų ir pasiekė finišą, išvengęs paėjimų, per 11 valandų 42 minutes. Tai jam buvusi visai nauja patirtis: su sielos atsiskyrimais nuo kūno, pasijutimais dirbtiniu mechanizmu ir kitokiais aštriais pojūčiais. Po to kuriam laikui buvo pradingęs apetitas bėgimui, kūrėjas metėsi žaisti skvošo ir dalyvauti triatlonuose.

H.Murakami įpratęs bėgioti kasdien. Jei nepavyksta, o tai pasitaiko labai retai, nes jis praktiškai nepatiria traumų ir neserga, rašytojas laikosi taisyklės neturėti dviejų iš eilės poilsio nuo bėgimo dienų. Ne kartą finišavęs greičiau kaip per tris su puse valandos, jis pastebi, kad su amžiumi jo rezultatai pamažu priartėjo prie keturių valandų ribos.

Knygoje aprašytos ilgosios treniruotės Havajuose, Tokijuje, Masačiūsetse, Niujorke. Ruošdamasis kasmetiniam maratonui autorius, jau būdamas 56-erių, nesunkiai rinko po 300 – 350 km per mėnesį. Bėgdamas mėgsta klausytis muzikos, pvz.: Eric Clapton „Reptile“ arba The Rolling Stones „Beggars banquet“.

Visa tai, kaip pažymi ir pats H.Murakami, gerai pažįstama dažnam maratono mėgėjui. Mažiau bėgiojantiems literatūros gerbėjams gal pasirodys įdomesnė ši mintis: „Most of what I know about writing fiction I learned by running every day“ („Didžiumą to, ką išmanau apie romanų rašymą, išmokau kasdien bėgiodamas“). Rašytojas įtikinamai dėsto, kad geram romanistui būtinos trys savybės: talentas, gebėjimas susikaupti ir ištvermė. Man regis, jos atsijoja geriausiuosius nuo vidutiniokų bet kurioje srityje.

Baigdamas H.Murakami pasirenka epitafiją:

HARUKI MURAKAMI
1949-20**
Rašytojas (Ir bėgikas)
Bent jau niekada nėjęs

Jei ką nors drįsčiau prikišti F.Kafkos premijos laureatui, skaitydamas pastarąją knygą, tai nebent jo narcisizmą. Bet gi ši savybė būdinga beveik kiekvienam užkietėjusiam maratonininkui. O, kad kiekvieno mūsų gėrėjimasis savimi dovanotų kitiems tiek malonumo ir įkvėpimo! Pasaulis atrodytų tiesiog tobulas...