Miltiadas: “Neimkite galvon, ką sako jaunimas“

Eik vidun, nestovėk. Įkišk raktą spynon, duryse laikau, bijau pamest - paskutinis. Duokš maišus, oi kiek čia visko...

Atnešiau šaldytų daržovių, makaronų, dezinfekcinio skysčio, knygų...

Nereikėjo, visko prisitempiau. Antradienį už du šimtus prisipirkau. Rekordas.

Nevaikščiokit po miestą, karantinas.

Karantinas, sakai. Žinai ką reiškia tas žodis?

Ne.

Keturiasdešimt dienų. Nuo itališko quarante. Tiek laikydavo uoste atplaukusį iš užjūrių laivą, įtarę, kad atplukdė kokį užkratą. O aš užsienin jau keturiasdešimt metų kojos nekeliu. Koks man, sakyk, karantinas?

Galit užsikrėst nuo kitų. Vyresni sunkiau serga ir dažniau miršta.

Gąsdini?

Rūpinuosi.

Gąsdini. Negerai. Nors mane kuo pagąsdinsi? Dvidešimčia, o gal jau daugiau, metų viršijau Lietuvos vyrų amžiaus vidurkį. Galiu krist kiekvieną sekundę be jokio viruso. Jei užsikrėsčiau virusu ir padėčiau šaukštą, prirašytų skambiai prie aukų, o man gal tiesiog laikas atėjo? Ką? Gal panorau taip iškeliaut?

Jūs mums reikalingas.

Aš ir nedingsiu. Nesulauktum. Yra tvermės dėsniai. 

Tik tu turėjai galvoje, kad aš reikalingas gyvas. Va toks. Taip?

Taip, aišku.

Tau aišku... Visiems jums viskas aišku. Negalvoji. Kuo gyvybė vertingesnė už kitas kategorijas?

Mes gi žmonės. Norim gyvent.

Žmonės yra kas kita... Beje, per kažkokį „žmonės cinema“ vakar „Trejetą“ pažiūrėjau. Neblogai. Stipriam trejetui. Net pagalvojau, kad stengiesi mąstyt.

Ačiū.

Bet kad nemąstai. Ar vienas žmogus vertingesnis už kitą?

Ne.

Neskubėk. Ar žmogus vertingesnis už gorilą? O už pelėdą? Ryklį? Už slieką? Atsakau: „Taip, vertingesnis.“ Kas kalba kitaip, meluoja.

Varom toliau. Vertingesnis čia yra ne žmogus, o sąmonė. Va, Deivydas Čalmersas aiškiai sako: „Sąmonė yra tokia pat pamatinė kategorija, kaip laikas arba erdvė.“

Gražu. Tačiau sąmonės nėra be gyvybės.

Įžūlus teiginys, bet palikim taip. O gyvybė be sąmonės yra?

Aišku, yra.

Apstu! Visi entuziastai karantinininkai dar gyvi, bet jau pusiau sąmoningi.

Turėjau galvoje...

Patylėk. Kalbėjausi vakar telefonu su bičiuliu. Sako: „Atsisveikinau su anūkais visam laikui.“

Per skaipą galima bendraut.

O paglostyt?

Karantinas kada nors baigsis.

Va! Kada nors. Laikas. Laikas yra pamatinė kategorija, o gyvybė - ne. Nepaisant to, ji dabar iškelta virš laiko ir sąmonės.

Pats išsiaiškinai su Meškiu ir Daujotyte, kad virusas negyvas. O koks galingas. Tai, sakyk, kodėl civilizacija šitaip rizikuoja, kad aš likčiau gyvas? Nors ir supančiotas karantino.

Dėl civilizacijos gal persūdot?

Norėčiau klysti. Prisimeni, kas po Rugsėjo 11-osios dėjosi?

Viskas grįžo į vėžes.

Tik vandens į lėktuvą neįsineši. Prietaisai ištobulėjo, aptinka menkiausią parako kruopelę kišenėj, o vandens - neleidžia. Nes tokia tvarka. Nesąmonė?

Taip patogiau.

Taip. Kam nors patogiau. Taip ir dabar - jaunimui patogiau, kad prisidengę seniais suktų savo nesąmones. „Rigas laiks“ kadaise nekalbindavo jaunesnių nei šešiasdešimties. Ir teisingai. Nereik imt galvon, ką jaunimas sako.

O jums neatrodo keista, kad balsuoti galima tik nuo aštuoniolikos, bet iki mirties? Gal vertėtų ir iš senolių atimt rinkimų teisę?

Išgraužk. Mūsų daugiau.

Gerai, keliauk į savo karantiną, o aš susidėliosiu tavo dovanas ir - ristele savo takais. Pavasaris, ultra violetas geriausiai dezinfekuoja.

Neikit niekur, prašau. Atnešiu visko, tik parašykit. Skaitykit Peleviną.

Gerai, gerai, neaiškink. Kiaušinis vištą mokys... Keliauk pas savo gyvybės entuziastus.

Laimingai!

Ė, kur mano raktas? Girdi? Išleisk tučtuojau!