Žmogus yra sutvertas maratonui

Ar maratonas gali sužaloti?

Lakoniškai į šį klausimą atsakiau straipsnio pavadinimu. Tačiau Maratono lauko stilių apibrėžia ne spartiečių, mėgusių atsakinėti į nestandartinius klausimus vienu žodžiu, tradicijos. Su malonumu pasidalinsiu savo samprotavimais kiek plačiau.

Norėdami užčiuopti tikrosios tiesos grūdą, negalime nuslysti paviršiumi į prietarų, stereotipų ir kategoriškų skirstymų „tas – sveika, anas – nesveika“ lankas. Padedami garbiųjų D.E. Lieberman ir D.M. Bramble puikios studijos „Maratono bėgimo evoliucija“, pažvelkime giliau į esminius žmonijos istorijos momentus, grįždami atgal net ne pora tūkstantmečių į antikinę Graikiją, bet kokius 2 milijonus metų į Rytų Afrikos savanų platybes.

Maždaug tais laikais mūsų protėviai išsikovojo patogią ekologinę nišą, tapdami vienais iš dieną medžiojančių mėsėdžių. Tuomet, neturėdami iečių (jos akmeniniais antgaliais paaštrintos tik prieš 200 000 metų) ir net nesvajodami apie lankus ir strėles (pastarieji išrasti prieš 50 000 metų), siekdami konkuruoti su hienomis, hominidai pradėjo vystyti gebėjimą bėgti ilgus nuotolius. Kalahario dykumos pėdsekiai bušmenai dar praeitame amžiuje demonstruodavo galį ištisas paras vytis atskirtą nuo bandos antilopę. Treniruotis (beje, kaip ir šių dienų afrikiečius) vertė alkis.

Pamažu žmonės tapo tokie, kokie jie yra dabar – geriausi stajeriai tarp primatų ir neturintys lygių ultra ilgio distancijose tarp sausumos žinduolių. Sunkoka patikėti?

Iš tiesų, dauguma žinduolių lengvai aplenkia mus trumpais ir vidutiniais nuotoliais. Mat keturkojai gali kur kas įspūdingiau šuoliuoti, o mes – tik risnoti. Net geriausi vyrų sprinteriai, bėgantys 10 m/s greičiu, nė iš tolo neprilygsta gepardams.

Bet ištvermės reikalaujančių ilgųjų distancijų rungtyse žmogus nesunkai pasiekia 4 m/s (geriausi sportininkai - net 6,5 m/s) greitį, o tai nėra įkandama nė vienam kitam gyvuliui ar žvėriui, kai tik jis pereina iš lėkimo šuoliais į bėgimą risčia. Įspūdingas faktas!

Pvz., 65 kg masės šuo vėsiu oru gali šuoliuoti 7,8 m/s greičiu 10 – 15 minučių, bet po to turi pereiti į bėgimą ristele tik 3,8 m/s greičiu. Kartu startavęs pasaulio rekordininkas H.Gebreselassie, bėgdamas 5,6 m/s, tokį dogą pasivytų po 36 min.

Karštyje maratonininkas galėtų rungtis su žirgu. Arkliai šuoliuoja apie 10 km 8,9 m/s greičiu, bet po to turi pereiti į lėtesnį 5,8 m/s liuoksėjimą ir visai sustoti dar po kokių 20 km.

Kas lemia tokį Homo sapiens pranašumą? Žmogus gali didžiuotis bent dviem savybėmis: a) puikiu skeleto ir raumenų bei raiščių aparato prisitaikymu greitai risnoti ir b) ypatingai išlavinta šilumos apykaitos sistema.

Kiti dvikojai ir keturkojai žinduoliai neturi taip patogiai nusileidusio masės centro, spyruokliuoti gebančių Achilo sausgyslių, didelių sėdmeninių raumenų, siauro liemens, paslankios krūtinės ir net tokių miklių pusiausvyros - regėjimo refleksų. Visi šie pranašumai yra beveik neaktualūs vaikščiojant ir tikrai „įsijungia“ tik tuomet, kai imame bėgti.

Dar svarbesnis mūsų gebėjimas atsivėsinti. Kiti žinduoliai bėgant susidariusios šilumos didumą atiduoda aplinkai, iškišdami liežuvį ir lekuodami. Tai trukdo kvėpuoti ir nėra efektyvu. Mes galime išdidžiai ir gausiai prakaituoti, taip nubėgdami tolimus atstumus net karštu ir sausu oru.

Taigi, unikalus žmogaus gebėjimas įveikti ilgus nuotolius yra ir dažnai pamirštama Kūrėjo dovana, ir šiuolaikinio miestiečio ignoruojamas evoliucijos (reveransas Č.Darvinui jo 200-ųjų gimimo metinių proga) rezultatas.

Čia galėčiau sustoti, nes tolesniais aiškinimais rizikuoju suvulgarinti minties grynumą. Kaip gali pakenkti sveikatai maratono bėgimas? Taip, kaip gali pakenkti pats gyvenimas. Jis labai įvairus ir bet kokie apibendrinimai yra iš principo pavojingi. Tai, kas tinka daugumai, nebūtinai atneš naudos konkrečiam individui.

Vis dėlto, pamėginsiu dar konkrečiau panagrinėti ne taip jau retai girdimus išvedžiojimus apie maratono žalą. Turbūt pats pirmasis jų kilo iš legendos apie pasiuntinį Filipidą, kuris neva krito negyvas, parbėgęs į Atėnus po pergalės Maratono mūšyje. Suromantizuota istorija padėjo išpopuliarėti maratono rungčiai, bet kartu nuolat kelia nepagrįstų asociacijų apie jos pavojus. Kur išties bėgo Filipidas ir kaip jis mirė, matyt, turi mažai ką bendro su legenda.

Bene populiariausias šiandienos mitas yra, kad „sudilus sąnariams, senatvėje reiks dirbtinių“. Iš tiesų sąnarinėms kremzlėms labiausia kenkia kūno antsvoris ir senėjimas. Jeigu nešiojatės nereikalingą pusšimtį kilogramų, jums gresia bėdos net nesulaukus garbingo amžiaus, nors niekada niekur nebėgiojate. Ilgas lėtas bėgimas kaip tik padeda palaikyti optimalią masę ir ypač stiprina judėjimo aparatą, paruošdamas ne tik sąnarius ar sausgysles, bet ir raumenis bei kaulus maloniai senatvei.

Reguliarus ilgas aerobinis (toks, kad bėgdamas galėtum kalbėtis su partneriu) bėgimas yra geriausias žinomas būdas stiprinti širdies ir kraujagyslių sistemai ir aterosklerozės prevencijai.
Tai ar pavojinga, bėgiojant „supjauti“ širdį? Jeigu ji sveika – vargu. Bėgimas tuo ir skiriasi nuo darbo su įvairiais prietaisais, pvz., važiavimo dviračiu, kad yra grynas judėjimo būdas. Jei nesate apsvaigęs nuo kokių durnaropių, smegenys įsakys sustoti ar sulėtinti tempą anksčiau, negu peržengsite kenksmingą ribą.

Bėgiko širdis per ilgą laiką sustiprėja. Pulsas retėja, nes vienu susitraukimu išmetama daugiau kraujo. Taip atsitinka dėl to, kad sustorėja širdies sienelė (raumuo) ir padidėja organo apimtis. Šitokia hipertrofija ir vadinama „jaučio“ širdimi. Terminas nemokslinis, todėl rėžia ausį, bet nereiškia nieko bloga.

Medikų priimta manyti, kad širdies raumens storėjimas iki tam tikrų ribų, kad ir viršijantis įprastą normą, nesukelia jokių problemų. Blogiau, kai pradeda plėstis širdies kameros ir vožtuvai nebesugeba tinkamai uždengti išsiplėtusių angų. Taip gali atsitikti ir nesportuojančiam žmogui, kai dėl kokios nors priežasties (pvz., gripo) nusilpusi širdis nebesusidoroja su krūviu.

Taigi, širdžiai gali pakenkti per didelis krūvis. Bet krūvis šia prasme nėra proporcingas nubėgamam atstumui. Net ultra nuotoliai, bėgami „savo“ tempu, treniruoja širdį, o ne ją žaloja.
Aišku, kad galėtum treniruotis pagal elito planus ir nubėgti po 2000 km per mėnesį, turi nueiti dešimtmečius trunkantį kelią. Tačiau, net jei koks karštakošis pristinga kantrybės ir pamiršta „auksinę“ taisyklę – savaitinį treniruočių nuotolį didinti ne daugiau kaip po 10 procentų – pirmiau nuo išsekimo nukentės jo sausgyslės ir imunitetas.

Persistengus su greičio ar jėgos pratimais, kurie tikrai verčia širdelę padirbėti ties galimybių riba, gali kilti didesnis pavojus. Kad jo išvengtų, ir V.Alekna negali apsieiti be ištvermės treniruočių. Blogiau sprinteriams, kurie, nenorėdami versti greitųjų kojų raumenų skaidulų ištvermingosiomis, treniruodamiesi vengia net kilometrinių nuotolių. O širdį lavinti tai reikia.

Dar vienas populiarus mitas yra, kad „pradėjęs sportuoti, nebegalėsi mesti“. Iš tikro, garsių sportininkų sveikatos vargai dažniausiai yra susiję ne su jų sunkiu darbu praeityje, o su gyvenimo būdu, pabaigus karjerą.

Jei geras maratonininkas padaro kad ir dešimties metų pertrauką, jam vis tiek bus daug lengviau pasiruošti Vilniaus maratonui per 100 dienų, negu niekada nebėgiojusiam pradedančiajam. Sukauptas kapitalas visai nedingsta. Tačiau, jei buvęs žymus stajeris užsiaugina pilvą ir ima kiloti taurelę, po dešimties metų jis neturės jokio pranašumo pas kepenų gydytoją, lyginant su tokio pat kalibro ir stažo nesportavusiu „varžovu“.

Labai svarbus yra vidinis nusiteikimas. Ieškodamas ligos, ją susiras kiekvienas. Susirasti priežastį nebėgioti dar paprasčiau. Jei bėgimas jums atgrasus – nesiprievartaukite, yra šimtai kitų puikių užsiėmimų.

Jei bėgiojate, turėkite kantrybės ir jauskite saiką. Pamažu maratonas gali atnešti daug naudos sveikatai ir džiaugsmo, tik reikia išmokti klausytis savęs ir patikėti: bėgimas ristele nėra žalingas, nes juk negali pakenkti tai, kam esate sutvertas.